Ar kada susimąstei, kad tavo šuns elgesys pasikeitė – jis daugiau loja, bijo likti vienas ar drasko daiktus? Tai gali būti aiškus ženklas, kad jį kamuoja šuns nerimo sutrikimas. Tai viena dažniausių šiuolaikinių šunų problemų, kurią dažnai supainiojame su blogu elgesiu ar nepaklusnumu. Bet iš tiesų, tai emocinis skausmas, kurį šuo išreiškia savaip.
Šuns kūnas kalba garsiau nei žodžiai
Šuo, turintis nerimo sutrikimą, savo emocijas išreiškia kūnu. Stebėk jo laikyseną, žvilgsnį, uodegos padėtį. Jeigu uodega visą laiką įtempta ar įsprausta tarp kojų, ausys nuleistos, o akys plačiai atmerktos – tai gali būti ženklas, kad gyvūnas patiria stresą.
Kai kurie šunys pradeda drebėti, ypač kai aplinkui triukšminga ar kai reikia išsiskirti su šeimininku. Kiti – priešingai – tampa itin ramūs, tarsi sustingę. Tokia reakcija rodo vidinę įtampą.
Elgesio pokyčiai, kurių nereikėtų ignoruoti
Vienas ryškiausių šuns nerimo sutrikimo požymių – destruktyvus elgesys. Šuo gali graužti baldus, duris, batų poras ar net bandyti iškasti skylę sienoje. Tai dažnai nutinka, kai jis lieka vienas. Toks elgesys nėra „kerštas“ – tai būdas išlieti susikaupusį stresą.
Kiti ženklai:
- dažnas ir be priežasties lojimas;
- šlapinimasis ar tuštinimasis namuose, nors anksčiau to nebūdavo;
- nenoras valgyti ar pernelyg didelis apetitas;
- nuolatinis seilėjimasis arba laižymasis;
- bandymai slėptis, kai tik pasikeičia aplinka ar išgirstamas garsus triukšmas.
Jeigu matai kelis iš šių požymių, verta susimąstyti – galbūt šuo iš tiesų kenčia nuo šuns nerimo sutrikimo.
Kada nerimas tampa liga?
Trumpalaikis stresas yra normalus – juk net ir žmonės kartais išsigąsta audros ar naujos vietos. Tačiau kai šuns baimės ir įtampa kartojasi kasdien, o elgesys trukdo jo gyvenimui, tai jau laikoma sutrikimu.
Pavyzdžiui, šuo, kuris visada paniškai reaguoja į vienišumą, triukšmą ar svetimus žmones, gali turėti atsiskyrimo nerimo ar generalizuoto nerimo sutrikimą. Tokiu atveju būtina kreiptis į veterinarą ar gyvūnų elgesio specialistą – jie gali padėti nustatyti priežastis ir sudaryti gydymo planą.
Ką gali padaryti šeimininkas
Visų pirma – kantrybė. Šuo, turintis nerimo sutrikimą, negali tiesiog „apsiraminti“. Jam reikia pagalbos ir saugumo. Štai keli būdai, kurie dažnai padeda:
- Ritualas ir rutina. Šunys jaučiasi saugiau, kai žino, kas laukia. Stenkis maitinti, vedžioti ir žaisti tuo pačiu metu.
- Rami aplinka. Venk garsios muzikos, rėkimo ar staigių pokyčių namuose.
- Teigiama motyvacija. Girk ir apdovanok už ramų elgesį. Niekada nebausk, kai šuo išsigąsta – tai tik sustiprins nerimą.
- Fizinė veikla. Pasivaikščiojimai ir žaidimai padeda išlieti energiją ir mažina įtampą.
- Palaipsnis pripratinimas. Jei šuo bijo likti vienas, pradėk nuo trumpų atsiskyrimų – kelių minučių – ir palaipsniui laiką ilgink.
Kai kuriais atvejais veterinaras gali skirti papildomų priemonių, pavyzdžiui, feromonų difuzorius ar net specialius raminančius papildus.
Ar žinojai?
Tyrimai rodo, kad net vienas iš penkių šunų kenčia nuo tam tikros formos nerimo. Dažniausiai tai būna išgelbėti ar ankstyvoje vaikystėje patyrę traumą gyvūnai. Bet net ir mylimas, nuo mažens augintas šuo gali išsivystyti jautrumą tam tikroms situacijoms – pavyzdžiui, garsams, žmonių miniai ar net vienatvei.
Pabaigai
Šuns nerimo sutrikimas – tai ne kaprizas ir ne „blogas charakteris“. Tai emocinė būsena, kuriai reikia dėmesio, supratimo ir švelnumo. Kuo anksčiau pastebėsi ženklus, tuo greičiau galėsi padėti savo keturkojui jaustis ramiau.
Juk šuns ramybė prasideda nuo žmogaus ramybės. O meilė ir pastovumas dažnai yra geriausi vaistai nuo nerimo – tiek mums, tiek jiems.
