Jei turi špicą, turbūt jau žinai – šie maži pūkuoti kamuoliukai turi didelį balsą. Kartais atrodo, kad jie loja dėl visko: nuo krentančio lapo iki tolumoje pravažiuojančio dviračio. Bet ar kada susimąstei, kodėl špicai loja taip dažnai? Ar tai tiesiog įprotis, ar jų charakterio bruožas, kurį reikia išmokti suprasti?
Tiesa ta, kad lojimas špicams – ne tik triukšmas. Tai jų kalba. O kai pažvelgi giliau, supranti, kad kiekvienas garsas turi savo prasmę.
Špico lojimas – tai ne triukšmas, o emocija
Pirmiausia, špicas loja todėl, kad yra… gyvas, emocingas ir labai išraiškingas.
Tai viena komunikabiliausių šunų veislių – jie nesugeba tylėti, kai jaučia stiprias emocijas.
Špicas gali loti iš džiaugsmo, kai grįžti namo, iš nerimo, kai palieki, ar tiesiog iš noro pasikalbėti.
Jiems lojimas – tarsi būdas išreikšti viską, ką jie jaučia: džiaugsmą, smalsumą, pyktį, net pavydą.
Tai toks šuo, kuris garsiai pasako „labas“, „žiūrėk!“, „kas ten?“, „aš noriu dėmesio!“ – viską vienu garsu.
Jie – maži sargai didele širdimi
Kad suprastum, kodėl špicai loja taip dažnai, reikia pažinti jų kilmę.
Špicai – senos šunų veislės atstovai, iš pradžių auginti kaip sargai. Nors jie maži, jų instinktai liko dideli.
Špicas loja todėl, kad jaučia pareigą pranešti apie viską, kas, jo manymu, neįprasta.
Durys trakštelėjo? Pavėsyje sujudėjo medis? Kažkas praėjo gatve? Jo instinktas sako: „Reikia įspėti šeimininką!“
Jiems tai ne nervingumas, o budrumas. Špicas yra savo namų „apsaugos sistema“ – visada pasirengęs pranešti, kad kažkas vyksta.
Mažas kūnas – didelė drąsa
Nepaisant savo dydžio, špicai yra nepaprastai drąsūs. Jie dažnai loja ant daug didesnių šunų ar žmonių – ne todėl, kad bijo, o todėl, kad nori parodyti, jog ir jie čia svarbūs.
Tai tarsi mažo kūno kompensacija – špicas nori būti pastebėtas ir išgirstas.
Jie turi stiprų ego, bet kartu ir jautrią sielą. Jei į juos nekreipi dėmesio, jie pasijunta ignoruojami ir iškart tai „pasako“ garsiai.
Štai kodėl dauguma špicų loja ne dėl pykčio, o dėl dėmesio poreikio. Jie tiesiog nori būti tavo pasaulio centre.
Lojimas – tai ir nerimo išraiška
Kartais špico lojimas turi visai kitą prasmę – baimę ar nerimą.
Šie šunys labai prisirišę prie savo žmonių. Jei lieka vieni, jie dažnai pradeda loti iš streso ar liūdesio. Tai vadinama atsiskyrimo nerimu – gana dažna problema mažų, jautrių veislių tarpe.
Tokiu atveju lojimas tampa būdu pasakyti: „Ei, kur tu dingai?“
Ir kuo ilgiau jų šeimininkas negrįžta, tuo garsiau jie „kalba“.
Jei pastebi, kad tavo špicas loja būtent tada, kai lieka vienas, tai ženklas, kad jam trūksta saugumo.
Per daug energijos – per mažai veiklos
Špicai – protingi, smalsūs ir labai aktyvūs šunys.
Jei jie neturi kur išlieti energijos, pradeda „veikti balsu“.
Jiems reikia kasdienio judėjimo: pasivaikščiojimų, žaidimų, dresūros užduočių.
Kai šuo fiziškai pavargęs, jis būna ramesnis ir mažiau linkęs loti.
Taigi, jei tavo špicas loja be priežasties – galbūt jam tiesiog nuobodu.
Kaip padėti špicui mažiau loti
Visų pirma – nereikia rėkti ar bausti.
Jei šauksi ant špico, jis tik pagalvos, kad ir tu prisijungei prie „lojimo koncerto“.
Veiksmingiausias būdas – kantrybė ir rutina.
Kai šuo supranta, kada laikas veiklai, o kada poilsiui, jis tampa ramesnis.
Padeda ir dresūra – ypač komanda „tyla“. Mokyk jį, kad už tylą gauna skanėstą, o ne už triukšmą.
Kartais verta pagalvoti ir apie aplinkos pokyčius – mažiau triukšmo, aiškesni signalai, ramus tonas. Špicai jautrūs emocijoms, todėl jei šeimininkas ramus – ir jie būna ramesni.
Ką apie tave sako tavo špico lojimas
Kai kurie sako, kad špico lojimas erzina. Bet jei pažvelgsi giliau, jis daug ką atskleidžia apie jus abu.
Jei jis loja dažnai, vadinasi, tavimi pasitiki tiek, kad išdrįsta išreikšti viską, ką jaučia.
Špicas nėra piktas – jis tiesiog kalbus.
Jo balsas – tai jo emocijos.
Ir jei išmoksi išgirsti, kada jis loja iš baimės, kada iš džiaugsmo, o kada iš meilės – tu iš tiesų suprasi savo šunį.
Pabaigai
Tad kodėl špicai loja taip dažnai?
Todėl, kad tai jų prigimtis – jie emocingi, sargūs, jautrūs ir trokštantys dėmesio.
Špicas loja ne todėl, kad nori tave erzinti. Jis tiesiog nori būti išgirstas.
Ir kai supranti, ką jo balsas iš tiesų reiškia, tas garsus lojimas virsta ne triukšmu, o… kalba, kuria jis sako: „Aš čia. Aš tave saugau. Aš tave myliu.“
