Ar kada pastebėjai, kaip augintinis elgiasi visiškai kitaip, nei tikėtumeisi? Katė įlenda į dėžę vietoj naujo guolio, šuo loja į tylą, triušis staiga ima trankyti koja, papūga nuosekliai plėšo popieriaus lapą. Iš mūsų, žmonių, perspektyvos visa tai atrodo keista, kartais net problemiška. Tačiau būtent čia ir slypi gyvūnų instinktai kurių nesuprantame — elgesiai, kurie turi aiškią prasmę, bet glumina tol, kol žiūrime į juos žmogiškomis akimis.
Gyvūnai nereaguoja taip, kaip reaguotų žmogus. Jie nemąsto apie pasekmes, nekuria planų, nesistengia manipuliuoti ar elgtis „iš principo“. Jų kalba yra instinktai, paveldėti iš protėvių laikų, kai kiekvienas judesys buvo susijęs su išlikimu. Supratęs šį principą, į savo augintinį imi žiūrėti visai kitaip: ne kaip į mažą žmogų, o kaip į unikalų, savaip logišką sutvėrimą.
Gyvūnų instinktai kurių nesuprantame kasdienėse situacijose
Kiekvienuose namuose vyksta elgesio scenarijai, kurie ne vienam šeimininkui kelia klausimų. Ir vis dėlto jų prasmė — labai paprasta.
Kodėl katės renkasi dėžes, lovas ir siaurus kampus?
Tai saugumo instinktas. Laukiniai protėviai slėpdavosi mažose ertmėse, kad išvengtų plėšrūnų. Dėžė — tai tarsi mažas fortas, kuriame katė jaučiasi rami ir saugi.
Kodėl šuo loja į „nieką“?
Jam tai nėra „niekas“. Šuo gali girdėti ar užuosti dalykus, kurių žmogus nepastebi. Jis taip reaguoja į galimą aplinkos pasikeitimą. Tai teritorijos saugojimo instinktas.
Kodėl gyvūnai graužia daiktus?
Ne iš pykčio. Graužimas padeda nuraminti nervų sistemą, išlieti energiją ir sumažinti stresą. Tai natūralus savireguliacijos mechanizmas.
Kodėl katė kartais atsitraukia nuo glostymo?
Katės mėgsta pačios kontroliuoti kontaktą. Jei jos negali valdyti situacijos, instinktas ragina atsitraukti — ne todėl, kad sąmoningai tavęs vengia, o todėl, kad taip jaučiasi saugiau.
Kodėl paukščiai plėšo popierių ar kitus objektus?
Jiems tai natūralus būdas nukreipti energiją, užsiimti veikla ir išlaikyti protą aktyvų.
Visi šie pavyzdžiai rodo, kad gyvūnų elgesys yra daug logiškesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio — tiesiog ta logika yra ne žmogiška.
Kodėl mes taip dažnai nesuprantame jų instinktų?
Mūsų pagrindinė klaida — bandymas gyvūnus interpretuoti taip, kaip interpretuotume žmones. Jei šuo nereaguoja į kvietimą, mums atrodo, kad jis ignoruoja. Jei katė atsitraukia, manome, kad ji „pikti“. Jei triušis tranko koja, galvojame, kad „duodasi“.
Tačiau gyvūnai nepriima moralinių sprendimų. Jie nežino, kas yra „geras“ ar „blogas“. Jie nereaguoja į situacijas taip, kaip reaguotų žmogus, nes jų smegenys viską vertina per kitą filtrą: saugu ar nesaugu, naudinga ar ne, pavojus ar ramybė.
Tokiu būdu ir atsiranda gyvūnų instinktai kurių nesuprantame. Ne todėl, kad jie paslaptingi, o todėl, kad mes jų žiūrime per netinkamą prizmę.
Instinktai, kuriuos dažniausiai interpretuojame neteisingai
Kai kurie elgesiai sukelia ypač daug nesusipratimų, nes iš žmogaus perspektyvos atrodo visai kitaip, nei iš gyvūno.
Šuo padeda galvą ant tavo kelių
Dažnai manoma, kad tai dominavimas. Iš tikrųjų tai artumo ir saugumo paieška. Šuo tikrina, ar viskas gerai, ir ieško ryšio.
Katė atneša „dovaną“ — žaislą ar grobį
Tai nėra bandymas tavęs išgąsdinti. Tai medžioklės instinktas ir noras pasidalyti „laimikiu“ su savo šeima. Katė tarsi sako: „Žiūrėk, aš moku pasirūpinti savimi.“
Šuo apsisuka prieš atsiguldamas
Tai paveldėtas ritualas, padedantis įsitikinti, kad vieta saugi ir tinkama poilsiui. Laukiniai protėviai taip „sutvarkydavo“ gulimos vietos žolę.
Triušis tranko kojomis
Tai įspėjimo signalas apie pavojų. Triušiai gamtoje taip informuodavo kitus, net jei dabar gyvena vieni.
Papūga atkakliai plėšo popierių
Tai instinktyvus poreikis veikti, stimuliuoti protą ir išlieti energiją.
Išmokęs suprasti šiuos signalus, matai ne problemą, o natūralią gyvūno kalbą.
Kaip lengviau suprasti savo augintinį ir jo instinktus?
Gyvūno elgesys tampa daug aiškesnis tada, kai į jį žiūrime plačiau nei į vieną veiksmą. Kartais užtenka tiesiog atkreipti dėmesį į jo kūno kalbą: uodegos kryptį, ausų padėtį, žvilgsnį ar net kvėpavimo ritmą. Visi šie ženklai yra tarsi maži sakiniai, kuriuos gyvūnas siunčia nuolat, net tada, kai mums atrodo, kad jis „nieko nedaro“.
Lygiai taip pat svarbu žiūrėti į kontekstą. Tas pats elgesys ryte gali reikšti visai ką kita nei vakare, o stresinėje situacijoje turės dar kitą prasmę. Todėl verta stebėti ne tik patį veiksmą, bet ir aplinkybę, kurioje jis vyksta.
Labai daug atsakymų atsiranda ir tada, kai įvertiname pačius paprasčiausius poreikius: ar gyvūnas nepervargęs, ar jam netrūksta veiklos, saugumo jausmo ar protinės stimuliacijos. Kai kurie elgesiai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo „keisti“, iš tiesų tėra reakcija į nuovargį, nuobodulį ar per didelį triukšmą.
Ir galbūt svarbiausia — priimti, kad gyvūnas yra gyvūnas, o ne žmogaus versija. Kai tik nustojame tikėtis žmogiškų reakcijų, jų elgesys staiga tampa logiškas, suprantamas ir net švelniai žavus. Būtent tada gyvūnų instinktai kurių nesuprantame pradeda atsiskleisti visai kitu kampu.
Išvada: suprastus instinktus pakeisti nereikia — reikia tik išmokti juos skaityti
Gyvūnai nekalba mūsų kalba, tačiau jų elgesys — tai nuolatiniai bandymai komunikuoti. Jų instinktai nėra prieš mus. Jie tiesiog rodo, kaip gyvūnas suvokia pasaulį: kas jam saugu, kas kelia nerimą, kas svarbu, o kas ne.
Kai šiuos instinktus išmoksti skaityti, santykis su augintiniu tampa lengvesnis, švelnesnis ir kur kas tikresnis. Gyvūnų instinktai kurių nesuprantame išnyksta iš kasdienybės — nes tu juos pagaliau supranti.
