Kiekvienas šuns šeimininkas bent kartą yra susidūręs su akimirka, kai jų augintinis elgiasi taip, kaip nesitikėjo: suraukia nosį, sustingsta, sureguoja per staigiai arba apskritai pasielgia taip, kaip neatrodo „jo būdu“. Ir tada kyla nerimus keliančios mintys — kada šunys tampa agresyvūs, ar tai įmanoma prognozuoti, ir ar buvo ženklų, kurių nematėme?
Agresija šunyse niekada neatsiranda iš niekur. Prieš bet kokį įkąsti galintį elgesį visada būna tylūs signalai, subtilūs judesiai, įtampa kūne, kurią atidžiau stebint galima pajusti dar prieš šuniui išsprūstant iš kontrolės. Tai nėra paslaptis ar loterija — tai komunikacija, kurią galima išmokti skaityti.
Agresija dažniausiai prasideda ne pykčiu, o baime
Dauguma žmonių mano, kad agresija yra pykčio išraiška. Tačiau tyrimai ir šunų elgsenos specialistai rodo priešingą vaizdą: dažniausia agresijos šaknis — baimė. Šuo, kuris jaučiasi įspraustas į kampą, nesaugus ar nesuprastas, pradeda rodyti įspėjamuosius ženklus, kad palaikytų atstumą.
Tai gali būti labai švelnūs signalai: žvilgsnio nusukimas, lūpų laižymas, ausų prispaudimas, sulėtėjęs ar sustingęs judesys. Būtent šiame etape konfliktų galima išvengti — jei šiuos ženklus pastebime.
Klausimas tik toks: ar mes juos matome?
Kada šunys tampa agresyvūs?
Nors kiekvienas šuo unikalus, agresija dažniausiai kyla tais pačiais principais. Ji pasirodo tada, kai šuo jaučia:
– grėsmę savo erdvei,
– skausmą,
– per didelį spaudimą,
– išgąstį ar netikėtumą,
– konfliktą su kitu šunimi,
– savininkiškumą (žaislai, maistas, žmogus).
Šie veiksniai nėra atsitiktiniai. Šuo niekada nenori „būti blogas“. Jis tik bando susigrąžinti kontrolę, kai jaučiasi nesaugus.
Kaip atpažinti „priešagresinę“ būseną?
Štai čia prasideda svarbiausia dalis. Šuo niekada nepradeda agresijos nuo urzgimo ar kandimo. Prieš tai būna daug mažesni, tylesni signalai, kuriuos mūsų akys dažnai praleidžia.
Pirmiausia išduoda kūnas. Šuo gali sustingti taip subtiliai, kad atrodo, jog jis tiesiog sustojo paklausyti. Tačiau viduje jis sprendžia, ar reikia gintis. Uodega tampa žemesnė arba įtempta, ausys nusisuka, o žvilgsnis trumpam „užstringa“ ties objektu, kuris kelia nerimą.
Kitas ženklas — kvėpavimas. Kai šuo įsitempia, kvėpavimas sulėtėja arba tampa paviršinis. Tai būdas pasiruošti greitam sprendimui.
Jei šiuos ženklus pastebime, turime laiko situaciją sušvelninti.
Kodėl kai kurie šunys atrodo agresyvūs tik tam tikromis situacijomis?
Nė vienas šuo nėra agresyvus „visada“. Elgesys priklauso nuo konteksto. Vienas šuo gali būti ramus namuose, bet nervintis lauke. Kitas — drąsus su žmonėmis, bet bijoti kitų šunų. Trečiam diskomfortą kelia prisilietimai tam tikrose vietose, nes jis jaučia skausmą.
Agresija beveik visada yra atsakas į konkretų stimulą, o ne šuns „charakterio bruožas“. Tai svarbu suprasti, nes dauguma problemas sprendžia ne nukreipdami dėmesį į priežastį, o bandydami slopinti pasekmes.
Kai žinai, kuriose situacijose šuo įsitempia, gali išmokyti jį jaustis saugiau, o agresija nebetenka pagrindo.
Kodėl taip svarbu suteikti šuniui erdvės?
Jeigu šuo jaudinasi, o žmogus jį spaudžia, lenkiasi virš jo, tiesia ranką ar bando nuraminti žodžiais, šuniui kyla dar didesnis diskomfortas. Jis jaučiasi tarsi neturėtų kur trauktis. Kai erdvės nėra, šuo pasirenka gynybinį elgesį.
Erdvė yra vienas stipriausių raminančių signalų. Leidžiant šuniui atsitraukti arba apeiti objektą, kurio jis bijo, konfliktas paprastai net nekyla.
Ar galima išmokti prognozuoti šuns reakcijas?
Taip — ir tai daug paprasčiau, nei gali pasirodyti. Šunys yra nuostabiai nuoseklūs. Kai mokomės skaityti jų kūno kalbą, agresija tampa nuspėjama, o ne netikėta.
Viskas prasideda nuo vieno dalyko: stebėjimo. Kai kasdien pastebi žvilgsnį, įtampos pokytį, kvėpavimą, laikyseną, pradedi matyti logiką, kuri iki tol atrodė chaosas. Šuo mūsų neatstumia — jis siunčia informaciją, kurią pagaliau išmokstame skaityti.
Ką daryti, jei šuo jau rodo agresiją?
Svarbiausia — nepanikuoti ir nespausti. Kuo daugiau spaudimo, tuo didesnis konfliktas. Geriausia strategija tokiais momentais yra:
– padidinti atstumą,
– suteikti šuniui galimybę atsitraukti,
– neleisti artėti prie dirgiklio, kol šuo nepradeda atsipalaiduoti,
– nekalbėti ir neliesti, kol kūnas įsitempęs.
Kai šuo vėl pradeda kvėpuoti normaliai, pakelia ausis ar nusuka žvilgsnį, praneša, kad grįžta į ramesnę būseną. Ir tik tada galima tęsti kelią, veiklą ar treniruotę.
Pabaiga: agresija — tai ne staigmena, o kalba
Kai supranti, kada šunys tampa agresyvūs, pradedi kitaip žiūrėti į jų elgesį. Agresija nėra blogis. Tai komunikacijos forma, signalas, kad šuo jaučiasi nesaugus, spaudžiamas ar nerimastingas. Tai žinutė, o ne ataka.
Šuo, kuris išmoksta, kad jį supranta, labai dažnai nustoja kelti balsą ar ginti savo ribas drastiškai. O žmogus, kuris išmoksta matyti ženklus, ne tik išvengia pavojų — jis kuria ryšį, kuriame agresijai tiesiog nebelieka vietos.
