Ar esi pastebėjęs, kad vieni gyvūnai prieina prie žmogaus tarsi prie seno draugo, o kiti laikosi atstumo, net jei niekas jų niekada neskriaudė? Vienas šuo šoka ant kelių vos išvydęs, o kitas – slepiasi už sofos. Viena katė nori būti glostoma nuolat, kita – tik tada, kai pati nusprendžia. Tokie skirtumai kartais atrodo mįslingi, bet jų šaknys daug gilesnės, nei tik „charakteris“.
Ir vis tiek natūraliai kyla klausimas: kodėl kai kurie gyvūnai mėgsta žmonių draugiją, o kiti ją vengia? Atsakymas slepia tiek biologiją, tiek ankstyvą patirtį, tiek emocinę būseną. Gyvūnai nėra tokie paprasti, kaip kartais norisi tikėti. Jie jaučia, prisimena, vertina aplinką ir sprendžia, su kuo nori būti, taip pat, kaip tai daro žmonės.
Jausmų pasaulis, kuris daug sudėtingesnis, nei atrodo
Daugelis žmonių mano, kad gyvūnas tiesiog „gimsta“ draugiškas arba baikštus. Tačiau elgsena formuojasi iš kelių svarbių sluoksnių: genetikos, patirties, aplinkos ir mūsų pačių elgesio. Tai reiškia, kad gyvūnai neišsivysto į žmonių mylėtojus vien dėl geros valios — tam reikia sąlygų, saugumo ir pasikartojančių patirčių.
Vieni gyvūnai žmonių draugijoje mato šilumą, komfortą ir stabilumą. Kiti — riziką, grėsmę ar neaiškumą. Skirtumas atsiranda ne todėl, kad vieni „geresni“, o kiti „uždaresni“. Jis atsiranda todėl, kad jų pasaulis kuriamas visiškai skirtingomis aplinkybėmis.
Genetika ir rūšies istorija: kas buvo fiksuota dar prieš gimstant?
Kai kurios rūšys per evoliuciją įprato bendrauti su žmonėmis. Šunys yra geriausias pavyzdys: jų protėviai artėjo prie žmonių stovyklų, nes čia buvo maisto, šilumos ir saugumo. Kuo labiau jie buvo socialūs, tuo geriau išgyvendavo.
Tuo tarpu katės prisijaukino žmones kitaip — jos pasirinko gyventi šalia, bet ne kartu. Todėl daugelis kačių mėgsta žmones, tačiau nori išlaikyti kontrolę.
Dar kiti gyvūnai, pavyzdžiui, egzotiniai paukščiai ar triušiai, turi genetiškai užfiksuotą polinkį slėptis nuo pavojų. Žmogus jiems gali atrodyti tiesiog per didelis, per staigus ir per garsus, kad būtų saugu akimirksniu pasitikėti.
Patirtys, kurios formuoja visą gyvenimą
Vienas svarbiausių veiksnių — ankstyvos patirtys. Pirmieji mėnesiai ar net savaitės gali nulemti, kaip gyvūnas žiūrės į žmones visą gyvenimą. Saugūs, švelnūs kontaktai moko pasitikėti. Staigūs, nemalonūs ar bauginantys išgyvenimai sukuria atsargumą, kuris gali išlikti metų metus.
Skirtumas tarp dviejų to paties vados šuniukų gali būti dramatiškas. Vieną nuo mažens glosto, kalbina, ramina, o kitam trūksta kontakto. Vienas užauga drąsus, kitas — labiau abejojantis.
Gyvūnų pasaulyje tai labai aišku: net vienas blogas įvykis gali ilgai likti jų atmintyje, o dešimtys gerų — tik pamažu kurti pasitikėjimą.
Aplinka, kurioje gyvūnas gyvena, keičia jo santykį su žmonėmis
Gyvūnai, gyvenantys ramiuose namuose, natūraliai greičiau priima žmones. Čia mažiau chaoso, garsų, netikėtų judesių. Tačiau tie, kurie gyvena triukšmingoje aplinkoje — pavyzdžiui, prieglaudose ar didelėse šeimose — į žmonių kontaktą reaguoja daug atsargiau.
Svarbu ir tai, kiek žmogaus elgesys nuspėjamas. Gyvūnai stebi ritmą: valandas, toną, emocijas. Jei naminėje erdvėje vyravo ramybė, šuo ar katė visiškai kitaip reaguos į žmogaus prisilietimą nei tas, kuris patyrė nuolatinį triukšmą ar įtampą.
Kaip gyvūnas nusprendžia, ar žmogumi pasitikėti?
Sprendimą lemia trys dalykai:
– Saugumas
Gyvūnas stebi, ar žmogus nesielgia staigiai, ar nesiartina per greitai, ar suteikia erdvės.
– Nuspėjamumas
Gyvūnai labai nemėgsta staigmenų. Jiems svarbu žinoti, ko tikėtis: kada bus maistas, kada bus poilsis, kada — žaidimas.
– Emocijų tonas
Jie jaučia mūsų nuotaikas daug stipriau, nei mes manome. Ramus žmogus jiems atrodo patikimas. Įsitempęs — rizikingas.
Gyvūnai priima sprendimus labai greitai. Jei kūno kalba sako „tu saugus“, kontaktas mezgasi švelniai ir natūraliai. Jei sako „gali būti pavojus“, gyvūnas pasirinks laikytis atstumo.
Kodėl jautresni gyvūnai dažniau vengia žmonių?
Kai kurios rūšys ir tam tikri individai turi jautresnę nervų sistemą. Tai reiškia, kad jie stipriau reaguoja į garsus, kvapus, judesius, emocijas. Tokie gyvūnai dažnai „pasitraukia“ dar prieš suvokdami, ar žmogus iš tikrųjų pavojingas.
Tai ypač pastebima tarp:
– prieglaudų gyvūnų,
– kačių,
– jauniklių,
– patyrusių traumų,
– labai intelektualių rūšių (pvz., arkliai, papūgos).
Jie vengia ne žmonių, o neužtikrintumo. Jiems reikia daugiau laiko, kad patirtų stabilų, ramų ir aiškų ryšį.
O kodėl kai kurie gyvūnai iškart įsimyli žmones?
Tai gali atrodyti stebuklinga, bet kai kurie gyvūnai tiesiog natūraliai turi „socialinį polinkį“. Pasitiki greitai, drąsiai ir užtikrintai, nes jų nervų sistema lankstesnė, o genetika — pozityviai orientuota į bendravimą.
Dažnai būtent tokie gyvūnai tampa terapiniais, šeimos numylėtiniais ar tais, kurie pirmi ateina pasisveikinti su svečiais. Jie mato žmogų kaip šilumos šaltinį, o ne riziką.
Tokie gyvūnai nėra „geresni“ už atsargesnius. Jie tiesiog kitokie.
Pabaiga: ryšys kuriamas lėtai, bet tampa neįtikėtinai tvirtas
Kai supranti, kodėl kai kurie gyvūnai mėgsta žmonių draugiją, daug lengviau pastebėti mažus ženklus, kurie rodo pasitikėjimą arba atsargumą. Tai padeda ne tik geriau suprasti savo augintinį, bet ir sukurti ryšį, kuris remiasi ne prievarta, o pagarba.
Gyvūnai renkasi žmones ne pagal žodžius — jie renkasi pagal jausmus. Ir kartais užtenka vieno ramesnio žvilgsnio, vienos akimirkos, kai suteiki erdvės, kad net atsargiausias gyvūnas žengtų pirmą žingsnį link tavęs.
