Kalėdos visada turi savos magijos. Tai metas, kai žmonės tampa jautresni, namuose daugiau šviesų, jaukumo ir dovanų, o augintiniai — na, jie tą magiją supranta savaip. Vieni stebi blizgučius, kiti nori išbandyti eglės tvirtumą, treti pasijunta tikrais šeimos nariais ir pateikia staigmenų, kurios vėliau pasakojamos dar daug metų.
Ir būtent čia išryškėja smalsiausias klausimas: kaip augintiniai nustebino šeimininkus per Kalėdas, ir kodėl būtent šiuo laikotarpiu jų elgesys tampa toks ypatingas? Atrodo, kad Kalėdų dvasia paveikia ne tik mus, bet ir juos.
Žemiau — tikros istorijos, kuriose atsispindi ir švelnumas, ir humoras, ir ta nenusakoma ryšio su gyvūnu galia, kurią jaučia kiekvienas šeimininkas.
Eglė, kuri neatlaikė meilės
Vienos šeimos istorija kasmet kartojama prie šventinio stalo. Jų katinas Misis buvo gana rami, kol vieną dieną po nakties jie rado eglutę… gulinčią ant grindų. Kaltininkė sėdėjo šalia kaip tikras sargybinis. Vėliau paaiškėjo, kad ji bandė „medžioti“ blizgučius, kol galiausiai nusprendė lipti į patį viršų — tikriausiai pasitikrinti, ar žvaigždė laikosi tvirtai.
Šeima sako, kad nuo tada eglutė puošiama tik viršutinėje kambario dalyje, o Misis vis dar kartais pakelia akis į ją taip, lyg planuotų antrą bandymą.
Šuo, kuris pats supakavo „dovaną“
Kitas šeimininkas pasakoja, kaip jų šuo Brūkis Kalėdų išvakarėse dingo į kitą kambarį. Po kelių minučių jis sugrįžo nešdamas… vieną iš šeimininkės šlepečių, švelniai suvyniotą į Kalėdinį popierių. Aišku, įvyniojimas buvo tobulai netobulas: popierius suplėšytas, lipnios juostos daugiau ant šuns kailio nei ant dovanėlės.
Bet Brūkio pasididžiavimas buvo toks nuoširdus, kad šeima suprato — tai buvo pirmoji jo „sukurta“ dovana. Šlepetė iki šiol laikoma prisiminimų dėžėje.
Katė, kuri pasirinko tylą vietoj dovanų
Trečioji istorija — daug jautresnė. Viena moteris pasakojo, kad jos sena katė jau kelias savaites buvo pasitraukusi nuo šeimos, miegojo daugiau nei įprastai, vengė triukšmo. Artėjant Kalėdoms ji pradėjo baimintis, kad ateina atsisveikinimo metas.
Tačiau šventinę naktį katė pati įlipo jai į glėbį, prisiglaudė ir nugrimojo į miegą pirmą kartą po labai ilgo laiko. Tai buvo tylus, švelnus ženklas, kad ryšys vis dar gyvas, kad ji dar čia. Šeimininkė sakė, kad tai buvo pati gražiausia Kalėdų dovana, nors niekas jos nesupakavo ir nepirko.
Kodėl būtent per šventes gyvūnai elgiasi kitaip?
Kalėdos keičia namų atmosferą. Daugiau kvapų, daugiau maisto, daugiau svečių, daugiau dėmesio, šurmulio, šviesų — visa tai veikia gyvūnus. Vieni į tai reaguoja žaismingumu, kiti smalsumu, treti nori būti arčiau savo žmonių, nes jaučia emocinį pakilimą.
Šventinė energija sukuria aplinką, kurioje gyvūnai drąsiau tyrinėja, labiau ieško kontakto ir dažniau daro tai, kas pataiko tiesiai į mūsų širdį.
Kokias staigmenas augintiniai „padovanoja“?
Nors kiekviena istorija skirtinga, galime pastebėti tam tikras tendencijas. Dažniausiai šventinės staigmenos būna:
– netikėtos išdaigos, susijusios su eglute ar dekoracijomis,
– bandymai „prisidėti“ prie dovanų pakavimo,
– akimirkos, kai gyvūnas parodo neįprastą švelnumą ar prisirišimą,
– humoro kupini momentai, kurių nesugalvotų net scenaristas.
Kalėdiniu laikotarpiu gyvūnai tarsi atsiskleidžia iš naujo. Jie tampa drąsesni, jautresni ir labiau matomi. Šeimininkams tai — nepakartojamos akimirkos, kurios palieka pėdsaką ilgam.
Švenčių metu gyvūnai dažnai jaučia mūsų emocijas
Zoologai pastebi, kad augintiniai itin tiksliai pagauna mūsų nuotaikas. Kai namuose daug šilumos, gerumo ir gerų prisiminimų, jie reaguoja į tai savo būdu. Šuo gali būti ramesnis, katė — švelnesnė, o triušis — smalsesnis, nes aplinkoje tiesiog daugiau ramybės.
Šventinės emocijos persiduoda daug stipriau, nei manome.
Staigmena, kuri pakeičia santykį
Daug šeimininkų pasakoja, kad būtent per Kalėdas įvyksta kažkas, kas pakeičia jų santykį su augintiniu: pirmas kartas, kai katė įlipa ant kelių; pirmas kartas, kai šuo leidžia prisiliesti nekviestam svečiui; pirmas kartas, kai gyvūnas išdrįsta išreikšti ryšį, kurio gali būti laukta mėnesiais.
Kalėdos tampa ta švelnia vieta, kurioje gyvūnas tarsi pasako: „Aš tau pasitikiu.“
Pabaiga: šventinės istorijos, kurios gyvena ilgiau nei viena diena
Kai pagalvoji, kaip augintiniai nustebino šeimininkus per Kalėdas, supranti, kad tai nėra tik juokingi nutikimai ar mielos akimirkos. Tai pasakojimai apie ryšį — tokį, kuris kuriasi kasdien, bet švenčių metu sužimba ryškiau.
Augintiniai turi savitą būdą priminti, kad tikros dovanos nebūna supakuotos. Jos ateina netikėtai, su keturiomis letenomis, švelniu murkimu, negrabiai suvyniota šliupečių pora ar tiesiog šiltu prisiglaudimu šventinę naktį.
