Gyvūnai su vidiniu GPS jau daugelį metų stebina mokslininkus ir paprastus žmones. Jie migruoja tūkstančius kilometrų, grįžta į tas pačias vietas po daugelio metų ir niekada nepasimeta, net kai aplinka visiškai nepažįstama. Atrodo, lyg jie turėtų nematomą navigacijos sistemą, kurios tikslumas kartais pranoksta net modernias technologijas.
Kas slepiasi už vadinamojo „vidinio GPS“?
„Vidinis GPS“ nėra vienas konkretus pojūtis. Tai kelių mechanizmų derinys, leidžiantis gyvūnams suvokti kryptį, atstumą ir savo padėtį aplinkoje. Skirtingos rūšys naudoja skirtingus orientacijos būdus, tačiau visi jie veikia kartu ir papildo vienas kitą.
Svarbiausia tai, kad šie gebėjimai dažniausiai yra įgimti, bet laikui bėgant dar labiau sustiprinami patirties.
Žemės magnetinis laukas kaip natūralus kompasas
Daugelis gyvūnų geba jausti Žemės magnetinį lauką. Šis gebėjimas leidžia jiems nustatyti kryptį net tada, kai nėra jokių matomų orientyrų. Paukščiai, jūros vėžliai, žuvys ir net kai kurie vabzdžiai pasikliauja šiuo nematomu kelrodžiu.
Mokslininkai mano, kad kai kurių paukščių akyse egzistuoja mechanizmas, leidžiantis magnetinį lauką suvokti kaip vizualinį signalą. Tai paaiškina, kodėl jie gali orientuotis net naktį ar esant debesuotam dangui.
Saulė, žvaigždės ir biologinis laikrodis
Kitas svarbus orientacijos elementas – dangaus kūnai. Dieną gyvūnai stebi saulės padėtį, o naktį – žvaigždes. Tam, kad kryptis išliktų tiksli, pasitelkiamas vidinis biologinis laikrodis, leidžiantis suprasti paros laiką.
Jauni paukščiai šio „dangaus žemėlapio“ mokosi dar ankstyvame amžiuje. Jei žvaigždžių išsidėstymas pasikeičia, jų orientacija tampa sudėtingesnė, kas įrodo, kad tai nėra atsitiktinis instinktas.
Kvapų ir garsų žemėlapiai
Ne visi gyvūnai orientuojasi pagal dangų ar magnetizmą. Kai kurie kuria aplinkos žemėlapį naudodami kvapus ir garsus. Lašišos yra vienas geriausiai žinomų pavyzdžių. Jos gimsta upėse, išplaukia į vandenyną ir po daugelio metų grįžta neršti tiksliai į tą pačią vietą.
Tai įmanoma dėl itin jautrios uoslės, leidžiančios atpažinti net menkiausius vandens cheminės sudėties skirtumus.
Atmintis kaip pagrindinis navigacijos pagrindas
Gyvūnų orientacija neatsiejama nuo atminties. Jie prisimena maršrutus, saugias vietas, pavojingas zonas ir maisto šaltinius. Ilgainiui galvoje susiformuoja detalus erdvinis žemėlapis, kuris nuolat atnaujinamas.
Vyresni individai dažnai tampa vedliais, nes jų sukaupta patirtis leidžia pasirinkti saugesnius ir efektyvesnius kelius. Tai ypač svarbu migruojančioms rūšims.
Kodėl žmonėms tai atrodo neįtikėtina?
Žmonės taip pat turi erdvinės orientacijos gebėjimų, tačiau šiuolaikinės technologijos juos smarkiai susilpnino. Mes retai remiamės pojūčiais ar aplinkos stebėjimu, nes visada turime navigaciją kišenėje.
Gyvūnams tokios galimybės nėra, todėl jų pojūčiai ir smegenys išliko itin jautrūs aplinkos signalams.
Išvada
Gyvūnai su vidiniu GPS įrodo, kad gamta jau seniai sukūrė sudėtingas navigacijos sistemas. Magnetinis laukas, dangaus kūnai, kvapai ir atmintis susijungia į vieną veikiančią visumą, leidžiančią gyvūnams judėti pasaulyje be klaidų. Stebėdami juos galime ne tik žavėtis, bet ir geriau suprasti, kaip veikia orientacija bei ryšys su aplinka.
