Šuo laksto po namus, loja be aiškios priežasties, neleidžia ramiai prisėsti ir atrodo nuolat įsitempęs. Dauguma šeimininkų tokioje situacijoje galvoja tą patį. Reikia ilgesnio pasivaikščiojimo. Reikia daugiau žaidimų. Reikia dar labiau jį pavarginti. Tačiau realybė dažnai būna visai kitokia. Šuo taps ramesnis namuose ne tada, kai bus maksimaliai išsekintas, o tada, kai bus suprasta viena labai dažna klaida.
Ji tokia paprasta, kad daugelis jos net nepastebi. Ir būtent todėl problema kartojasi diena iš dienos.
Kodėl šuo nerimsta ten, kur turėtų ilsėtis
Namuose šuo praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį. Tai turėtų būti saugiausia ir ramiausia vieta. Tačiau daugeliui šunų namai tampa erdve, kurioje jie jaučiasi nuolat budintys. Jie seka kiekvieną garsą, kiekvieną judesį, kiekvieną šeimininko veiksmą. Atrodo, kad šuo pats sau neleidžia atsipalaiduoti.
Tai dažnai nėra charakterio bruožas ar blogas elgesys. Tai pasekmė to, kaip atrodo šuns kasdienybė. Kai diena neturi aiškios struktūros, kai taisyklės nuolat keičiasi, kai šuo nežino, kada reikia veikti, o kada ilsėtis, jis pasirenka vienintelį jam suprantamą vaidmenį. Būti pasiruošusiam viskam.
Viena dažna klaida, kuri sustiprina nerimą
Dažniausia klaida yra nuolatinis šuns stimuliavimas namuose. Šeimininkai kalbina šunį be perstojo, reaguoja į kiekvieną jo judesį, glosto, ramina, žaidžia, siūlo veiklą vos tik šuo parodo menkiausią nerimo ženklą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo rūpestinga ir teisinga. Tačiau šuo išmoksta labai aiškią žinutę.
Neramus elgesys reiškia dėmesį.
Ilgainiui šuo ne tik nenurimsta, bet dar labiau įsitempia. Jis jaučiasi atsakingas už situacijos kontrolę, nes šeimininkas nuolat reaguoja į jo būseną. Taip sukuriamas uždaras ratas, kuriame ramybė niekada netampa norma.
Kodėl pavarginti šunį ne visada yra sprendimas
Yra paplitęs mitas, kad kuo labiau šuo pavargęs, tuo jis ramesnis. Trumpuoju laikotarpiu tai gali veikti. Tačiau ilgainiui šuo tiesiog tampa ištvermingesnis. Jo energijos poreikis auga, o ne mažėja. Šuo, kuris nuolat stimuliuojamas, fiziškai ir psichologiškai pripranta prie aukšto aktyvumo lygio.
Tokiam šuniui ramybė tampa nebe natūrali būsena, o kažkas neįprasto. Kai nėra veiksmo, jis pats pradeda jį kurti. Lojimu, lakstymu, dėmesio reikalavimu. Šuo taps ramesnis namuose tik tada, kai išmoks, kad neveikimas taip pat yra saugus ir priimtinas.
Kaip šuo išmoksta ramybės
Ramybė nėra dalykas, kurį galima įjungti komanda. Tai būsena, kurią šuo išmoksta per pasikartojančią patirtį. Kai namuose yra aiškūs perėjimai tarp aktyvumo ir poilsio, šuo pradeda jaustis saugiai. Jis nebeturi spėlioti, kas bus toliau.
Labai svarbu, kad po pasivaikščiojimo, žaidimo ar bet kokios aktyvios veiklos sektų natūralus nusiraminimas. Ne naujas žaidimas. Ne papildomas dėmesys. O tyla, pastovumas ir nuspėjamumas. Būtent taip šuo supranta, kad dabar yra laikas ilsėtis.
Ką reiškia struktūra šuns gyvenime
Struktūra nereiškia griežtumo ar draudimų. Tai reiškia aiškumą. Šuo žino, kada diena prasideda, kada vyksta veikla, kada ateina ramybės metas. Kai šie momentai kartojasi kasdien, šuns nervų sistema pradeda atsipalaiduoti.
Labai dažnai šeimininkai net nepastebi, kaip patys kuria chaosą. Vieną dieną leidžia šuniui visą vakarą reikalauti dėmesio, kitą dieną jį ignoruoja. Vieną dieną reaguoja į kiekvieną garsą, kitą dieną pyksta. Šuniui tai nesuprantama. Jis negali numatyti, kas yra teisinga.
Kodėl šuo stebi kiekvieną tavo judesį
Jeigu šuo seka paskui tave iš kambario į kambarį, tai nebūtinai meilės ženklas. Dažnai tai signalas, kad jis nemoka būti ramus vienas, net kai esi šalia. Tai rodo, kad šuo nejaučia vidinio saugumo.
Kai šeimininkas nuolat įtraukia šunį į savo veiklą, šuo pripranta būti budėjimo režime. Jis laukia signalo, kad vėl reikės reaguoti. Tokia būsena vargina labiau nei fizinis aktyvumas.
Kada iš tiesų atsiranda ramus šuo namuose
Šuo taps ramesnis namuose tada, kai jam bus leista nieko nedaryti. Ne kaip bausmė. Ne kaip ignoravimas. O kaip natūrali kasdienybės dalis. Kai šuo supranta, kad ramybė nėra pavojinga, kad jam nereikia nuolat būti naudingam ar aktyviam, jo elgesys pradeda keistis.
Tai nevyksta per vieną dieną. Tačiau pokyčiai pastebimi greičiau, nei daugelis tikisi. Šuo pradeda daugiau miegoti, mažiau reikalauti dėmesio, rečiau reaguoti į smulkius dirgiklius.
Išvada, kuri dažnai nustebina
Dauguma šunų nėra per energingi. Jie yra per daug stimuliuojami. Jie nėra neišmokyti ramybės, jie tiesiog niekada negavo progos jos išmokti. Kai supranti šią klaidą, keičiasi viskas.
Šuo taps ramesnis namuose ne tada, kai darysi dar daugiau, o tada, kai leis jam pagaliau sustoti. Ir būtent tada namai taps vieta, kurioje ilsisi ne tik šuo, bet ir tu pats.
