Santykis tarp šunų ir maisto dažnai paremtas noru palepinti, pasidalinti ar tiesiog nešvaistyti likučių. Būtent dėl to tema, susijusi su tuo, kodėl vištienos kaulai ir šunys nesuderinami, vis dar kelia daug painiavos. Daugelis šeimininkų yra įsitikinę, kad „mano šuo visada valgė kaulus ir nieko nenutiko“, tačiau toks požiūris dažnai ignoruoja tyliai besivystančias grėsmes.
Vištienos kaulai atrodo minkšti, trapūs ir natūralūs, todėl neretai laikomi mažesne blogybe nei kiti kaulai. Vis dėlto būtent jų struktūra ir elgesys kramtant kelia didžiausią pavojų, apie kurį dažnai susimąstoma tik tada, kai problema jau atsirado.
Kodėl vištienos kaulai laikomi pavojingais
Vištienos kaulai lūžta ne taip, kaip daugelis tikisi. Vietoje to, kad susmulkėtų, jie skyla į aštrias, adatą primenančias atplaišas. Šios atplaišos lengvai prasiskverbia per minkštus audinius ir gali pažeisti burną, stemplę ar skrandį dar prieš pasiekiant žarnyną.
Šunys nekramto maisto taip, kaip žmonės. Jie dažnai ryja didelius gabalus, ypač jei jaučia konkurenciją ar susijaudinimą. Tokiu atveju kaulo fragmentas gali įstrigti kvėpavimo takuose arba sukelti vidinį sužalojimą, kurio požymiai iš pradžių būna labai neryškūs.
Žali ir virti kaulai – ar tikrai yra skirtumas
Dažnai teigiama, kad žali vištienos kaulai yra saugesni nei virti. Ši mintis turi dalinį pagrindą, nes virti kaulai tampa dar trapesni. Tačiau tai nereiškia, kad žali kaulai yra saugūs. Net ir neapdoroti kaulai gali lūžti netikėtai, ypač kai šuo juos kramto skubėdamas ar netaisyklingai.
Be to, žalia vištiena kelia papildomą riziką dėl bakterijų. Nors šunų virškinimo sistema atsparesnė nei žmonių, tam tikrais atvejais infekcijos gali sukelti rimtų virškinimo sutrikimų, ypač jauniems ar vyresniems šunims.
Kas vyksta šuns organizme suėdus kaulus
Patekę į virškinimo traktą, kaulų fragmentai gali sukelti vidinius pažeidimus, kurie iš karto nepasireiškia. Kartais šuo atrodo visiškai normalus kelias dienas, kol staiga pasireiškia skausmas, vangumas ar apetito praradimas. Tokie simptomai dažnai supainiojami su laikinu negalavimu.
Žarnyne kaulai gali sukelti užsikimšimą arba vidurių užkietėjimą, kuris tampa skausmingas ir pavojingas. Kai kuriais atvejais kaulų fragmentai praduria žarnyno sienelę, sukeldami vidinį kraujavimą ar infekciją. Tokios būklės dažnai reikalauja skubios chirurginės intervencijos.
Kodėl mitas vis dar gyvas
Įsitikinimas, kad šunys „gamtoje visada valgė kaulus“, vis dar gajus. Tačiau šiuolaikiniai naminiai šunys gyvena visiškai kitokiomis sąlygomis nei jų protėviai. Jų mityba, judėjimas ir net genetika per ilgą laiką pasikeitė.
Dar viena priežastis – ne visi neigiami padariniai pasireiškia iš karto. Šuo gali suvalgyti kaulą ir neparodyti jokių akivaizdžių simptomų, tačiau tai nereiškia, kad viduje neįvyko mikrotraumų. Būtent dėl to tema apie tai, kodėl vištienos kaulai ir šunys nėra saugus derinys, taip dažnai nuvertinama.
Elgesys, kuris išduoda problemą
Šunys instinktyviai slepia skausmą. Net ir rimtai sužeisti jie gali elgtis gana įprastai, kol skausmas tampa nepakeliamas. Dėl to šeimininkai dažnai nesusieja vėliau atsiradusių problemų su prieš kelias dienas suvalgytu kaulu.
Neramumas, nenoras gulėti ant pilvo, dažnas pozos keitimas ar neįprastas tuštinimasis gali būti pirmieji ženklai, kad kažkas negerai. Tačiau šie signalai dažnai pastebimi per vėlai, kai situacija jau rimta.
Kodėl rizika niekada nėra verta
Net jei vieną ar kelis kartus nieko nenutiko, tai nesumažina rizikos ateityje. Kiekvienas kaulas yra skirtingas, kiekvienas kramtymas – nenuspėjamas. Vienas netikslus judesys gali baigtis trauma, kurios pasekmės bus skaudžios tiek šuniui, tiek šeimininkui.
Svarbu suprasti, kad šuo nevertina rizikos. Jis vadovaujasi instinktu, o atsakomybė už saugumą visada tenka žmogui. Todėl sprendimas nesiūlyti vištienos kaulų nėra perdėta atsarga, o sąmoningas rūpestis gyvūno gerove.
Pabaiga
Tema apie tai, kodėl vištienos kaulai ir šunys nėra saugus derinys, išlieka aktuali ne be priežasties. Pavojus slypi ne teorijoje, o realiose, kasdienėse situacijose, kurios dažnai prasideda nuo nekalto noro pasidalinti maistu.
Šuns sveikata dažnai priklauso nuo mažų, bet apgalvotų sprendimų. Atsisakymas duoti vištienos kaulus – vienas iš jų. Kartais didžiausia meilė augintiniui pasireiškia ne tuo, ką jam duodame, o tuo, ko sąmoningai atsisakome.
