Šuns įkandimas – situacija, kuri visada sukelia stresą. Nesvarbu, ar nukentėjo suaugęs žmogus, vaikas, ar kitas gyvūnas. Tokiais atvejais svarbu ne tik emocijos, bet ir teisingi veiksmai. Nuo jų priklauso sveikata, saugumas ir galimos teisinės pasekmės.
Nors dauguma šunų yra draugiški ir socialūs, reikia prisiminti vieną dalyką. Šuo – gyvas gyvūnas, turintis instinktus, ribas ir emocijas. Kartais net ramiausias augintinis gali sureaguoti netikėtai.
Kodėl įvyksta šuns įkandimas
Dažniausiai šuns įkandimas nėra „be priežasties“. Už agresiją visada slypi konkretūs veiksniai, nors žmogui jie ne visada matomi.
Pirmoji ir dažniausia priežastis – netinkamas auklėjimas. Šuo, kuris nebuvo socializuotas, nemoka kontroliuoti emocijų. Jis nežino, kaip elgtis stresinėse situacijose. Tai ypač būdinga šunims, kurie augo be aiškių ribų ar patyrė bausmes.
Antroji svarbi priežastis – sveikatos problemos. Skausmas, neurologiniai sutrikimai, hormoniniai pokyčiai ar sunkios ligos gali visiškai pakeisti šuns elgesį. Gyvūnas, kuris jaučia skausmą, gali gintis net nuo pažįstamo žmogaus.
Trečioji priežastis – provokacija ar netinkamas elgesys. Staigūs judesiai, rėkimas, artinimasis prie šuns dubenėlio ar miego vietos dažnai sukelia gynybinę reakciją.
Šuns įkandimai ir vaikai
Vaikų atvejais situacija dar jautresnė. Vaikai dažnai nesupranta šuns siunčiamų signalų. Jie linkę tampyti, glostyti per stipriai ar lipti gyvūnui ant galvos.
Svarbu suprasti, kad net kantriausias šuo turi ribas. Kai jos peržengiamos, šuns įkandimas gali tapti gynybos forma. Dėl to tėvų pareiga – ne tik auklėti šunį, bet ir mokyti vaiką pagarbaus elgesio su gyvūnais.
Mažų vaikų niekada nereikėtų palikti vienų su šunimi, net jei tai šeimos augintinis, gyvenantis kartu daugelį metų.
Pirmoji pagalba po šuns įkandimo
Tinkami veiksmai iškart po įkandimo yra labai svarbūs. Net ir nedidelė žaizda gali sukelti infekciją.
Pirmiausia žaizdą reikia kruopščiai nuplauti tekančiu vandeniu. Tai padeda pašalinti seiles ir bakterijas. Po to būtina dezinfekuoti žaizdą antiseptiku.
Toliau reikėtų:
– stebėti, ar neatsiranda uždegimo požymių
– kreiptis į gydytoją, jei žaizda gili
– pasidomėti, ar šuo buvo skiepytas nuo pasiutligės
Jeigu šuo nepažįstamas arba nėra duomenų apie jo vakcinaciją, gydytojas sprendžia dėl papildomų apsaugos priemonių.
Ar galima išvengti šuns įkandimo
Ne visada, bet riziką galima sumažinti. Pirmiausia – stebėti šuns kūno kalbą. Įtempti raumenys, urzgimas, išpūstos akys, atkišti dantys – aiškūs įspėjimo signalai.
Jei šuo artėja agresyviai, svarbu nepanikuoti. Reikėtų:
– nežiūrėti tiesiai į akis
– nešaukti ir nebėgti
– lėtai atsitraukti, jei yra galimybė
Užimti gynybinę poziciją verta tik kraštutiniu atveju, kai pabėgti nėra kur.
Kai šuo įkando kitam šuniui
Šunų konfliktai taip pat gali baigtis rimtomis traumomis. Tokiais atvejais svarbiausia – saugumas. Bandant išskirti besikandančius šunis rankomis, galima nukentėti pačiam.
Po incidento būtina apžiūrėti abu gyvūnus, net jei žaizdos atrodo paviršinės. Šuns kailis dažnai paslepia gilius įkandimus. Vizitas pas veterinarą tokiais atvejais yra labai rekomenduojamas.
Šuns įkandimas ir teisinė atsakomybė
Įvykus incidentui, atsakomybė dažniausiai tenka šuns savininkui. Pagal galiojančią praktiką, nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti kompensacijos už patirtą žalą.
Tai gali būti:
– gydymo išlaidos
– sugadinti drabužiai ar daiktai
– moralinė žala
Apie šuns įkandimą būtina pranešti atsakingoms institucijoms. Tai ypač svarbu, jei kyla įtarimų dėl pasiutligės ar jei šuo kelia grėsmę aplinkiniams.
Ką verta prisiminti
Šuns įkandimas – ne tik fizinė trauma. Tai įvykis, kuris dažnai palieka emocines pasekmes. Todėl prevencija, tinkamas auklėjimas ir pagarba gyvūnui yra svarbiausi dalykai.
Atsakingas šuns šeimininkas rūpinasi ne tik augintinio gerove, bet ir aplinkinių saugumu. O pašaliniai žmonės turėtų prisiminti, kad kiekvienas šuo turi savo ribas.
Žinios ir ramūs veiksmai kritinėje situacijoje gali padėti išvengti rimtų pasekmių. Jei nesi tikras – visada geriau kreiptis į specialistus.
