Rudenį miškuose ir parkuose galima pastebėti įdomų vaizdą – voverės skuba, laksto nuo medžio prie medžio, kažką neša burnoje ir kruopščiai slepia žemėje ar tarp šaknų. Toks elgesys nėra atsitiktinis. Tai svarbi pasiruošimo žiemai dalis. Tačiau daugelis žmonių nustemba sužinoję, kad nemaža dalis tų atsargų taip ir lieka nepanaudotos.
Todėl kyla natūralus klausimas – kaip voverės slepia maistą ir kodėl kartais jo taip ir neberanda? Atsakymas slypi jų elgesyje, atmintyje ir net gamtos strategijoje.
Kodėl voverės slepia maistą?
Voverės daugiausia maistą slepia rudenį, kai gamtoje gausu riešutų, sėklų ir kankorėžių. Kadangi žiemą maisto rasti daug sunkiau, jos turi pasirūpinti atsargomis iš anksto.
Slepimas leidžia voverėms išgyventi šaltuoju metų laiku. Kai sniegas padengia žemę, jos gali grįžti prie paslėptų riešutų ir juos suėsti.
Tačiau voverės retai kaupia visą maistą vienoje vietoje. Vietoje to jos pasirenka strategiją, kuri vadinama „išsklaidytu kaupimu“. Tai reiškia, kad maistas slepiamas daugybėje skirtingų vietų.
Kaip voverės slepia maistą?
Procesas atrodo gana paprastas, bet iš tikrųjų yra labai apgalvotas. Suradusi riešutą ar kitą maistą, voverė dažniausiai nubėga į kitą vietą, iškasa nedidelę duobutę ir paslepia radinį po žeme ar lapais.
Po to ji dažnai užkasa vietą žeme ar lapais ir net šiek tiek sutrypia paviršių, kad slėptuvė būtų mažiau pastebima.
Dažniausiai voverės slepia:
- giles ar riešutus
- kankorėžių sėklas
- įvairias miško uogas ar grybus
Per vieną sezoną voverė gali paslėpti net kelis tūkstančius maisto vienetų.
Kaip voverės prisimena slėptuves?
Gali pasirodyti neįtikėtina, bet voverės turi gana gerą erdvinę atmintį. Jos dažnai prisimena ne tik tikslią vietą, bet ir orientyrus aplink ją – medžius, akmenis ar kitus objektus.
Kai kurios voverės netgi gali atsiminti šimtus slėptuvių. Tai leidžia joms grįžti prie maisto net ir po kelių savaičių ar mėnesių.
Be to, voverės turi labai jautrią uoslę. Net jei slėptuvę užkloja sniegas, jos gali užuosti riešutą po žeme.
Kaip voverės prisimena slėptuves?
Gali pasirodyti neįtikėtina, bet voverės turi gana gerą erdvinę atmintį. Jos dažnai prisimena ne tik tikslią vietą, bet ir orientyrus aplink ją – medžius, akmenis ar kitus objektus.
Kai kurios voverės netgi gali atsiminti šimtus slėptuvių. Tai leidžia joms grįžti prie maisto net ir po kelių savaičių ar mėnesių.
Be to, voverės turi labai jautrią uoslę. Net jei slėptuvę užkloja sniegas, jos gali užuosti riešutą po žeme.
Pamiršti riešutai turi svarbią reikšmę gamtai
Įdomu tai, kad voverių „pamirštas“ maistas iš tikrųjų labai svarbus miškams. Daugelis paslėptų riešutų sudygsta ir tampa naujais medžiais.
Taip voverės net nesąmoningai prisideda prie miškų atsinaujinimo. Kai kurios medžių rūšys netgi labai priklauso nuo gyvūnų, kurie perneša jų sėklas.
Galima sakyti, kad voverės veikia kaip savotiški miško sodininkai.
Ar voverės vagia viena kitos atsargas?
Taip, ir tai vyksta gana dažnai. Voverės yra labai pastabios ir kartais stebi kitas voveres, kurios slepia maistą.
Kai tik viena voverė pasišalina, kita gali pabandyti surasti slėptuvę ir pasisavinti radinį. Dėl šios priežasties kai kurios voverės net apsimeta slepiančios maistą – jos kasa duobutę, bet nieko nepalieka.
Toks elgesys padeda suklaidinti stebėtojus.
Pabaiga
Atsakymas į klausimą kaip voverės slepia maistą parodo, kokie sumanūs ir prisitaikę gali būti laukiniai gyvūnai. Rudenį jos slepia šimtus ar net tūkstančius riešutų įvairiose vietose, kad galėtų išgyventi žiemą.
Vis dėlto dalis atsargų lieka nepanaudota – jos pasimiršta arba jas randa kiti gyvūnai. Tačiau tai nėra blogai. Būtent dėl tokių pamirštų slėptuvių miškuose išauga nauji medžiai, o gamta toliau atsinaujina.
