Senosios lietuviškos pomidorų veislės šiandien vėl sulaukia dėmesio ne be priežasties. Tai ne tik nostalgija ar vaikystės skonio paieškos. Už šių pomidorų slypi ilga istorija, vietos klimato išbandymus atlaikiusi genetika ir vis labiau vertinama tikro pomidoro savybė – stiprus, sodrus, iš karto atpažįstamas skonis.
Daugelis girdėjo tokius pavadinimus kaip „Smetoniniai“, „Anupras“, „Tytuvėnų rožė“ ar „Midaus bačka“, tačiau ne visi žino, kuo šios veislės iš tiesų ypatingos. Vienos garsėja saldumu, kitos – sviestine tekstūra, dar kitos stebina tuo, kad puikiai auga ne tik šiltnamyje, bet ir lauke. Ir štai kur įdomiausia: kuo giliau pasineri į šį pasaulį, tuo aiškiau supranti, kad lietuviškų paveldo pomidorų įvairovė gerokai didesnė, nei dauguma įsivaizduoja.
Ką iš tikrųjų vadiname senovinėmis ir paveldo veislėmis?
Kai kalbama apie senąsias veisles, dažnai viskas suplakama į vieną vietą. Tačiau skirtumas yra svarbus. Senovinėmis laikomos tos veislės, kurios turi aiškią istoriją, seną kilmę ir ilgą kelią per skirtingas šalis bei augintojų rankas. Jos gali būti aprašytos duomenų bazėse, turėti išlikusius pavadinimus ar būti perduodamos iš mėgėjo mėgėjui.
Paveldo veislės jau siejamos su konkrečia teritorija, šeima ar kultūriniu kontekstu. Tai veislės, kurios išsaugotos ne vienerius metus, o per kelias kartas. Kitaip tariant, jos nėra tiesiog senos. Jos turi šaknis, istoriją ir dažnai labai aiškų ryšį su vieta, kurioje buvo auginamos. Todėl kalbėdami apie lietuvišką pomidorų paveldą, kalbame ne tik apie sėklas, bet ir apie atmintį.
Kodėl šios veislės tokios vertingos?
Pirmiausia dėl skonio. Tai beveik visada pirmas dalykas, kurį pastebi žmonės, pirmą kartą paragavę tikro lietuviško paveldo pomidoro. Skonis čia dažnai būna gilesnis, sodresnis, su ryškiu saldžiarūgščiu balansu arba net vaisišku, medų ar raudoną vyną primenančiu poskoniu. Tokie pomidorai nedingsta bendrame salotų fone. Jie tampa pagrindiniu akcentu.
Antra, senosios veislės dažnai būna geriau prisitaikiusios prie mūsų klimato. Jos ilgai augo Lietuvoje, todėl daugelis jų geriau pakelia permainingą orą, vėsesnes naktis, drėgnus periodus ir net tam tikrą ligų spaudimą. Tai nereiškia, kad jos stebuklingos ir niekada neserga. Tačiau jų natūralus atsparumas dažnai būna stipresnis nei daugelio modernių komercinių veislių.
Trečia, jos pasižymi labai įdomia įvairove. Lietuviški paveldo pomidorai nėra vien raudoni ir apvalūs. Tarp jų yra geltonų, avietinių, tamsių, dryžuotų, širdies formos, statinaitę primenančių, didžiulių ir visai smulkių vaisių. Vieni mėsingi ir tiršti, kiti sultingi, beveik desertiniai.
Kokios veislės labiausiai traukia dėmesį?
Iš geltonųjų veislių daug dėmesio sulaukia „Dotnuvos geltonieji“. Tai klasikinio tipo geltoni pomidorai – stambūs, tvirti, mėsingi ir tradicinio saldžiarūgščio skonio. Jie patinka tiems, kurie ieško ne egzotikos, o tvirto, patikimo skonio. Visai kitokį įspūdį palieka „Midaus bačka“. Ši veislė vertinama dėl saldumo, kuris iš tiesų primena medų, ir dėl labai malonios, beveik sviestinės tekstūros. Tokie pomidorai ilgai išlieka gražūs ir nuskinti nepraranda kokybės.
Iš raudonųjų veislių viena dažniausiai minimų yra „Smetoniniai“. Tai beveik sinonimas tam pomidoro skoniui, kurį daugelis vadina tikruoju. Ryškiai raudoni, gana stambūs, tirštos konsistencijos ir subalansuoto saldžiarūgščio skonio pomidorai dažnam sukelia labai konkrečią emociją – „tokius valgydavome vaikystėje“. Ne mažiau įspūdingas ir „Anupras“. Šios veislės vaisiai gali būti labai stambūs, net artėti prie kilogramo, o jų minkštimas išlaiko ir sultingumą, ir malonų mėsingumą.
Avietinių pomidorų mėgėjams ypatingą vietą užima senovinė „Jaučio širdis“. Tai tie dideli, širdies formos, burnoje tirpstantys pomidorai, kurių skonis daugeliui iki šiol išlieka etalonu. Greta jų minimos ir tokios veislės kaip „Kotryna“ ar „Bajorų avietiniai“, kurios vertinamos ne tik dėl skonio, bet ir dėl labai gražios vaisių formos bei patikimo derėjimo.
Tamsiųjų veislių gerbėjams įdomūs „Bagočiai“ ir „Dzyvų dzyvai“. Šie pomidorai turi gilesnį, sodresnį skonį, dažnai su vyno poskoniu. Jie puikiai tinka ne tik šviežiam vartojimui, bet ir padažams ar sultims, nes pasižymi tiršta konsistencija ir ryškiu aromatu.
Ar jos tinka auginti lauke?
Tai vienas dažniausių klausimų. Daugelis nustemba sužinoję, kad nemaža dalis lietuviško paveldo pomidorų sėkmingai auga lauke. Būtent stipresnė genetika ir ilgametis prisitaikymas prie vietinių sąlygų leidžia jiems išsilaikyti ten, kur jautresnės veislės dažnai greitai nukenčia.
Žinoma, viskas priklauso nuo veislės. Yra tokių, kurios geriau jaučiasi šiltnamyje, ypač jei jų kotai plonesni ar vaisiai labai stambūs. Tačiau yra ir tokių, kurios būtent lauke atskleidžia savo stiprybę. Riboto augimo veislės, tvirtesni krūmai, geras atsparumas oro permainoms – visa tai leidžia dalį paveldo pomidorų drąsiai auginti atviroje vietoje.
Kodėl apie šias veisles vis dar žinome taip mažai?
Čia ir slypi didžiausias paradoksas. Turime įdomų, vertingą ir skanų paveldą, tačiau jis vis dar laikosi daugiausia entuziastų rankose. Po nepriklausomybės daugelio senųjų veislių auginimas natūraliai silpo, nes rinką užplūdo naujos, komercinės, dažnai labiau reklamuojamos sėklos. Senasis paveldas atsidūrė paraštėse.
Dėl to šiandien jo išsaugojimas dažnai priklauso ne institucijoms, o pavieniams augintojams, kolekcininkams ir bendraminčių grupėms. Jie renka istorijas, augina, fotografuoja, aprašo ir dalijasi sėklomis. Kitaip tariant, tai gyvas darbas, kuris vyksta ne laboratorijose, o šiltnamiuose, daržuose ir mažose sodybose.
Iš kur gauti sėklų?
Tai vienas skaudžiausių klausimų tiems, kurie susidomi rimčiau. Parduotuvėse tokių sėklų beveik nerasite. Todėl ieškoti tenka per augintojų bendruomenes, renginius, sėklų mainus, pomidorų šventes ar socialinių tinklų grupes. Būtent ten dažniausiai ir keliauja lietuviškas paveldas – iš rankų į rankas.
Ir tai savaip gražu. Tokios sėklos nėra tiesiog prekė. Jos dažnai perduodamos kartu su pasakojimu, vietovės pavadinimu, šeimos prisiminimu ar konkretaus žmogaus patirtimi. Todėl augindami tokį pomidorą jūs auginate ne tik daržovę, bet ir istoriją.
Išvada: kodėl verta atsigręžti į senąsias veisles?
Senosios lietuviškos pomidorų veislės vertos dėmesio ne vien todėl, kad jos senos ar madingos. Jos vertos dėmesio todėl, kad turi tai, ko daugelis šiandien ieško – tikrą skonį, ryškų aromatą, charakterį ir ryšį su vieta. Tai pomidorai, kurie ne tiesiog dera, o palieka įspūdį.
Jei iki šiol auginote tik įprastas, parduotuvėse siūlomas veisles, bent kelios lietuviško paveldo sėklos gali visiškai pakeisti jūsų požiūrį į pomidorus. Ir labai gali būti, kad paragavę jų suprasite vieną dalyką: būtent tokio skonio iki šiol ir ieškojote.
