Ar kada nors matei, kaip šuo draugauja su kate, arklys su ožiu ar net delfinas su žmogumi? Tokios istorijos atrodo kaip iš animacinio filmo, bet jos visai realios. Daugelis žmonių ilgai manė, kad draugystė – tik žmogaus privilegija, tačiau mokslas šį įsitikinimą vis dažniau paneigia.
Taigi, ar gyvūnai turi draugų, ar tai tik mūsų noras juos humanizuoti? Naujausi tyrimai rodo, kad gyvūnai ne tik užmezga ryšius – jie kuria emocinius santykius, patiria empatiją ir net išgyvena netektis.
Draugystė – ne tik žmogaus išradimas
Dar Charlesas Darwinas teigė, kad gyvūnai geba jausti meilę, užuojautą ir džiaugsmą. Šiandien mokslas tam randa vis daugiau įrodymų. Stebint įvairias rūšis – nuo primatų iki varnų ar šunų – aišku, kad draugystė gamtoje yra tikra socialinė jėga, padedanti išgyventi.
- Šimpanzės turi artimiausius bičiulius, su kuriais praleidžia didžiąją dienos dalį, globoja vienas kitą, dalijasi maistu ir net ginasi nuo priešų.
- Delfinai sudaro „klanus“ – ištikimas grupes, kuriose nariai gina ir guodžia vienas kitą. Jie net turi specifinius garsus, primenančius „vardus“.
- Varnai ir varnos geba atpažinti savo „draugus“ net po metų ir jiems padeda, bet tiems, kurie juos kada nors išdavė – ne.
Tai rodo, kad daugelis rūšių turi socialinę atmintį, empatiją ir gebėjimą kurti ilgalaikius ryšius – visus elementus, būdingus tikrai draugystei.
Šunys – tikri draugystės meistrai
Nenuostabu, kad šuo vadinamas geriausiu žmogaus draugu. Bet ar žinojai, kad šunys draugauja ne tik su žmonėmis, bet ir su kitais gyvūnais?
Šunys turi stiprų socialinį instinktą – tai paveldėta iš vilkų. Jie geba formuoti artimus santykius su kitais šunimis, katėmis, arkliais ar net triušiais.
Mokslininkai iš Oksfordo universiteto nustatė, kad šunys, gyvenantys šeimose ar grupėse, turi „geriausius draugus“ – kitus gyvūnus, su kuriais jie žaidžia, ilsisi ir patiria mažiau streso. Tokie ryšiai mažina kortizolio (streso hormono) kiekį ir didina oksitocino – „meilės hormono“ – lygį.
Katės, arkliai ir net paukščiai taip pat turi draugų
Daugelis mano, kad katės vienišės. Tačiau stebint laisvai gyvenančias kolonijas paaiškėjo, kad katės kuria mažas „šeimas“, dažnai glaudžiasi su tomis pačiomis katėmis, miega kartu, dalijasi teritorija ir net rūpinasi kačiukais iš vienos vados.
Arkliai yra dar vienas įspūdingas pavyzdys. Jie formuoja poras ar mažas grupes, kuriose palaiko emocinius ryšius. Jei vienas arklys išvyksta ar miršta, kitas ilgai rodo sielvarto požymius – stovi prie tuščio gardo, mažiau ėda, tampa neramus.
Net papūgos ir žąsys turi artimus partnerius – jos renka plunksnas viena kitai, saugo viena kitą nuo pavojų ir net kartu „liūdi“, kai draugas dingsta.
Draugystė tarp skirtingų rūšių – atsitiktinumas ar stebuklas?
Tikrai ne atsitiktinumas. Tokie atvejai dažnesni, nei manome. Štai kelios tikros istorijos, sušildžiusios pasaulį:
- Šuo ir dramblė draugavo Floridos prieglaudoje – jie kartu eidavo pasivaikščioti ir ilsėdavosi, kol dramblė mirė, o šuo dar kelias savaites laukė jos vietoje.
- Katė ir pelė buvo pastebėtos gyvenančios taikiai fermoje Vokietijoje – jos net dalinosi maistu.
- Liūtas, meška ir tigras (vadinami „BLT trijule“) gyveno kartu prieglaudoje JAV ir tapo neišskiriamais draugais – jų ryšys truko daugiau nei dešimtmetį.
Tokios draugystės dažnai gimsta tada, kai gyvūnai išgyvena sunkumus kartu – sužeidimus, gelbėjimą ar vienatvę. Tai sukuria emocinius ryšius, kurie peržengia rūšių ribas.
Ar gyvūnai išgyvena draugų netektį?
Taip, ir tai vienas jautriausių įrodymų, kad jų ryšiai tikri. Delfinai ilgai lydi mirusį savo grupės narį. Šunys liūdi praradę kitą šunį ar žmogų – tampa apatiški, mažiau ėda, ieško kvapo.
Net paukščiai, tokie kaip žąsys ar kakadu, rodo gedulo elgesį – ilgai sėdi šalia savo partnerio kūno. Tai aiškiai rodo emocinį suvokimą ir empatiją, kurios anksčiau buvo laikomos tik žmogaus bruožu.
Mokslininkai sutaria: draugystė gyvūnams – tikra ir būtina
Draugystė tarp gyvūnų nėra tik žaismingas elgesys. Tai evoliuciškai svarbus išgyvenimo mechanizmas. Ji padeda sumažinti stresą, sustiprinti socialinius ryšius, užtikrinti apsaugą ir net pagerinti sveikatą.
Gyvūnai, kurie turi draugų, gyvena ilgiau, yra ramesni ir atsparesni ligoms. Jie – kaip mes. Tik jų draugystei nereikia žodžių – pakanka prisilietimo, žvilgsnio ar buvimo šalia.
Išvada: taip, gyvūnai turi draugų – ir tai daugiau nei instinktas
Mokslas aiškiai parodė: gyvūnai turi draugų. Jie geba jausti artumą, empatiją ir net prieraišumą, kuris niekuo nenusileidžia žmogaus draugystei. Nuo šimpanzių iki šunų, nuo delfinų iki arklių – ryšiai tarp jų yra tikri, gilūs ir kupini emocijų.
Tad kai kitą kartą pamatysi, kaip tavo augintinis glaudžiasi prie kito gyvūno ar nepaleidžia iš akių šeimininko, žinok – tai ne refleksas. Tai draugystė. Tikra, tyra ir be žodžių.
