Daugelis šeimininkų yra tikri, kad jų šuo moka šypsotis. Pakelti burnos kampučiai, pravertas snukis, matomi dantys – visa tai atrodo kaip džiaugsmo ženklas. Tačiau šunų pasaulyje veido išraiškos nereiškia to paties, ką reiškia žmonėms. Nors mums šypsena asocijuojasi su laime ir draugiškumu, šuns „šypsena“ dažnai yra visai kitoks signalas, susijęs su emocijų reguliavimu, socialiniu bendravimu ar net bandymu išvengti konflikto.
Žmonių šypsenos kilmė siejama su primatų baimės šiepimusi, kuris buvo demonstruojamas dominuojantiems grupės nariams siekiant sumažinti agresiją. Tai leidžia suprasti, kodėl ir šunų pasaulyje dantų parodymas nebūtinai reiškia džiaugsmą. Dažnai tai – signalas, skirtas kitam gyvūnui ar žmogui.
Nuolankus šiepimasis – bandymas išvengti konflikto
Vienas dažniausių elgesių, kurį žmonės palaiko šypsena, yra nuolankus šiepimasis. Tokiu atveju šuo pakelia lūpas horizontaliai ir parodo dantis, tačiau jo kūno kalba išduoda visai ne agresiją, o norą nusiraminti ir nuraminti kitą. Šis signalas natūraliai naudojamas siekiant sumažinti grėsmę ir parodyti, kad šuo nėra pavojingas.
Dažniausiai nuolankus šiepimasis pasireiškia situacijose, kai šuo jaučiasi neaiškiai ar šiek tiek įsitempęs, pavyzdžiui, sutikęs didesnį ar labiau pasitikintį savimi šunį. Tokiu metu gyvūnas gali vengti tiesioginio akių kontakto, laikyti ausis atgal, nuleisti uodegą ir rodyti ramią, šiek tiek susigūžusią laikyseną. Žmogui tai gali atrodyti kaip „šypsena“, tačiau iš tikrųjų tai yra signalas: „aš nekeliauju pavojaus“.
Įdomu tai, kad kai kurie šunys šį elgesį demonstruoja tik žmonėms. Tokiais atvejais nuolankus šiepimasis gali būti lydimas džiugios kūno kalbos, aktyvaus uodegos vizginimo ir artinimosi. Manoma, kad tai yra iš dalies išmoktas elgesys, nes šunys greitai pastebi, kad žmonėms toks „šypsnis“ patinka ir dažnai yra apdovanojamas dėmesiu ar glostymu.
Pasisveikinimo šypsena – kai snukis atrodo linksmas
Kita išraiška, kurią žmonės beveik visada interpretuoja teisingai, yra vadinamoji pasisveikinimo šypsena. Tokiu atveju šuns snukis atrodo pravertas, burnos kampučiai pakilę, tačiau dantys nėra akcentuojami. Ši išraiška dažniausiai pasireiškia žaidimo metu, pasitinkant pažįstamą žmogų ar kitą šunį.
Tokios „šypsenos“ metu šuns kūnas yra laisvas, judesiai lengvi, uodega vizginama aukščiau, o bendra laikysena rodo pasitikėjimą savimi ir gerą emocinę būklę. Tai viena iš nedaugelio situacijų, kai galime sakyti, jog šuns veidas iš tiesų atspindi džiaugsmą ir norą bendrauti. Vis dėlto net ir čia svarbu stebėti visą kūną, o ne vien snukį.
Agonistinis šiepimasis – ne šypsena, o įspėjimas
Tai jau visiškai kita kategorija, susijusi su agresija, gynyba ar dominavimu. Agonistinio šiepimosi metu šuo stipriai atitraukia lūpas nuo dantų, aiškiai atidengdamas iltis ir kandžius. Oda virš nosies raukšlėjasi, burnos kampai nusileidžia, o liežuvis dažnai būna įtrauktas. Visas kūnas tampa įtemptas, judesiai sustingę, o žvilgsnis – koncentruotas.
Nors techniškai tai taip pat gali atrodyti kaip „dantų rodymas“, su šypsena tai neturi nieko bendra. Tai aiškus signalas, kad šuo jaučiasi grėsmėje arba ruošiasi gintis. Tokia išraiška dažnai klaidingai interpretuojama, ypač trumpasnukių veislių atveju, kur snukio struktūra natūraliai pabrėžia mimiką.
Kodėl svarbu neapsigauti?
Šunys bendrauja ne veido išraiškomis, o viso kūno kalba. Vien snukio nepakanka norint suprasti, ką gyvūnas iš tiesų jaučia. Tas pats „šypsantis“ veidas gali reikšti džiaugsmą, nerimą arba net grėsmę, priklausomai nuo konteksto ir likusios kūno laikysenos.
Suprasdami, kad šunys nešypsosi taip, kaip žmonės, galime geriau juos skaityti ir išvengti pavojingų nesusipratimų. O svarbiausia – išmokti gerbti jų siunčiamus signalus, net jei jie ne visada atrodo tokie, kokius norėtume matyti.
