Kvieti augintinį vardu, o jis net nepakelia galvos. Kartoji dar kartą. Ir dar. Galų gale atrodo, kad jis tiesiog apsimeta tavęs negirdintis. Tokiose situacijose daugelis šeimininkų nusivilia, supyksta arba pradeda galvoti, kad augintinis yra užsispyręs ar tiesiog neklauso.
Tačiau tiesa dažnai būna kur kas paprastesnė ir tuo pačiu netikėta. Augintiniai ignoruoja savo vardą ne todėl, kad jie būtų neklusnūs. Labai dažnai vardas jiems tiesiog nieko nebereiškia.
Kada vardas praranda savo prasmę
Iš pradžių augintinio vardas turėtų būti aiškus signalas. Tai žinutė, skirta tik jam. Tačiau laikui bėgant šis signalas dažnai išsikraipo. Vardas pradedamas naudoti per dažnai, netinkamose situacijose arba su netinkama emocija.
Pagalvok, kiek kartų per dieną ištari augintinio vardą. Kalbėdamas telefonu. Juokaudamas. Burbėdamas. Bandydamas jį sudrausminti. Bandydamas jį prisivilioti. Vardas tampa foniniu triukšmu, kuris nebeturi aiškios reikšmės. Tokiu atveju augintinis tiesiog išmoksta, kad į šį garsą reaguoti nėra būtina.
Kodėl vardas dažnai siejamas su nemaloniomis emocijomis
Labai dažna situacija, kai vardas ištariamas būtent tada, kai kažkas negerai. Kai augintinis padarė netvarką. Kai reikia jį nutraukti nuo veiklos. Kai laukiama neigiamo elgesio. Ilgainiui vardas pradeda asocijuotis ne su dėmesiu ar saugumu, o su įtampa.
Tokiu atveju natūrali augintinio reakcija yra ne ateiti, o atsitraukti. Jis išmoksta, kad vardas reiškia problemą, o ne kvietimą. Todėl nenuostabu, kad augintiniai ignoruoja savo vardą, net jei fiziškai puikiai jį girdi.
Kodėl kartojimas dar labiau pablogina situaciją
Kai augintinis nereaguoja, šeimininkai dažnai pradeda kartoti vardą vis garsiau. Iš pradžių ramiai, paskui griežčiau, galiausiai piktai. Taip vardas galutinai praranda savo funkciją. Jis tampa emocijų iškrova, o ne aiškiu signalu.
Augintinis labai greitai išmoksta, kad pirmas, antras ar net trečias vardo ištarimas nieko nereiškia. Reaguoti jis pradeda tik tada, kai balsas tampa griežtas. O kartais nereaguoja visai, nes išmoksta ignoruoti.
Ar tai reiškia, kad augintinis tavęs negerbia
Ne. Tai vienas didžiausių mitų. Augintiniai neveikia pagal pagarbos ar užsispyrimo logiką, kaip žmonės. Jie reaguoja į prasmingus signalus. Jei signalas tampa neaiškus, reakcija dingsta.
Kai augintiniai ignoruoja savo vardą, tai beveik visada yra komunikacijos problema, o ne charakterio trūkumas. Augintinis ne ignoruoja šeimininko. Jis ignoruoja garsą, kuris jam tapo nereikšmingas.
Kaip augintinis išmoksta, kad vardas nėra svarbus
Vardas dažnai ištariamas be jokio tikslo. Be tolesnio veiksmo. Be pasekmės. Augintinis girdi savo vardą, bet po to nieko nevyksta. Nei kvietimo, nei sąveikos, nei atlygio. Ilgainiui jis nustoja skirti tam dėmesį.
Dar blogiau, kai vardas naudojamas vietoje komandos. Vietoje aiškaus signalo augintinis girdi tik vardą ir nežino, ko iš jo tikimasi. Ateiti. Sustoti. Pažiūrėti. Pasitraukti. Nežinomybė sukelia pasimetimą, o pasimetimas virsta ignoravimu.
Kodėl aplinka taip pat turi įtakos
Labai svarbu suprasti, kad augintiniai puikiai skiria kontekstus. Namuose jie gali reaguoti vienaip, o lauke visiškai kitaip. Jei vardas namuose dažniausiai ištariamas be reikšmės, o lauke tik retkarčiais, reakcija bus silpna.
Aplinkos dirgikliai, kvapai, garsai ir judesiai dažnai yra daug stipresni nei šeimininko balsas. Jei vardas neturi aiškios vertės, jis tiesiog paskęsta informacijos sraute.
Kada situacija pradeda keistis
Pokytis prasideda tada, kai vardas vėl tampa prasmingas. Kai jis naudojamas tik tada, kai iš tiesų norima augintinio dėmesio. Kai po vardo seka aiškus veiksmas. Kai balsas išlieka ramus ir neutralus.
Augintiniai labai greitai mokosi. Net tie, kurie ilgą laiką ignoravo savo vardą. Kai signalas tampa aiškus, reakcija grįžta. Tačiau tam reikia nuoseklumo ir kantrybės.
Kodėl svarbu nepainioti vardo su emocijomis
Vardas neturėtų būti nei pagyrimas, nei priekaištas. Tai turėtų būti neutralus dėmesio signalas. Kai jis apkraunamas emocijomis, augintiniui tampa sunku suprasti, ko iš jo tikimasi.
Kai augintiniai ignoruoja savo vardą, tai dažnai reiškia, kad jie buvo per ilgai bombarduojami neaiškiais signalais. Atkūrus paprastumą, atsiranda ir reakcija.
Išvada, kuri padeda pažvelgti kitaip
Augintiniai negimsta ignoruodami savo vardą. Jie to išmoksta. Ne tyčia. Ne iš piktos valios. O todėl, kad vardas jų kasdienybėje prarado prasmę.
Kai supranti, kad problema slypi ne augintinyje, o komunikacijoje, atsiranda galimybė viską pakeisti. Ir dažnai tam nereikia sudėtingų metodų. Pakanka aiškumo, pastovumo ir šiek tiek kantrybės. Būtent tada vardas vėl tampa tuo, kuo ir turėtų būti – kvietimu, į kurį norisi atsiliepti.
