Galimos šunų socializacijos klaidos – viena dažniausių priežasčių, kodėl net mylimas ir prižiūrėtas šuo vėliau tampa bailus, reaktyvus ar sunkiai prisitaikantis prie aplinkos. Beveik visi sutinka, kad socializacija jaunam, besiformuojančiam šuniui yra itin svarbi. Tačiau problema ta, kad socializacija labai dažnai suprantama neteisingai.
Socializacija nėra staigus ir intensyvus šuniuko „įmetimas“ į pasaulio chaosą. Ji taip pat nėra priverstinis bendravimas, kai mažylis neturi pasirinkimo. Net ir labai geri ketinimai gali sukelti ilgalaikių pasekmių, jei nepaisoma šuniuko raidos etapų ir emocinės būsenos.
Socializacija nėra šuniuko „sviedimas į minią“
Viena dažniausių klaidų – manyti, kad kuo daugiau dirgiklių vienu metu patirs šuniukas, tuo jis bus „geriau socializuotas“. Paauglio šuniuko nuvežimas į šunų aikštelę, kur jis paleidžiamas tarp nepažįstamų šunų, o šeimininkas tuo metu ramiai sėdi ant suoliuko, nėra socializacija.
Tas pats galioja ir bandymams tempti bailų mažylį į kavinę ar judrią miesto aplinką, prašant nepažįstamų žmonių jį glostyti. Tokiose situacijose šuniukas dažnai patiria stiprų stresą, o ne mokosi, kad pasaulis yra saugus.
Socializacija turi būti kontroliuojama, palaipsnė ir saugi. Jei šuniukas neturi galimybės atsitraukti ar pasirinkti, patirtis gali tapti neigiama.
Kaip vyksta natūrali socializacija
Natūralioje aplinkoje šuniukų socializacija vyksta labai aiškiu ir saugiu būdu. Šalia visada yra mama, dažnai – ir kiti vados šuniukai. Kalė instinktyviai saugo savo jauniklius ir neveda jų į pavojingas situacijas. Ji jaučiasi saugi, todėl ir šuniukai būna drąsūs, smalsūs bei linkę tyrinėti.
Šis laikotarpis trunka iki maždaug 12–14 savaičių amžiaus. Iki tol šuniukai daug naujų dalykų priima be baimės. Vėliau, kai jie nujunkomi ir atskiriami nuo mamos, jų požiūris į naujoves natūraliai keičiasi – atsiranda atsargumas ir nepasitikėjimas. Tai normalus išgyvenimo mechanizmas.
Būtent todėl pernelyg intensyvi ir staigi socializacija po šio laikotarpio gali sukelti priešingą efektą nei tikėtasi.
Staigus atskyrimas – dar viena rimta klaida
Normalios raidos metu kalė palaipsniui palieka šuniukus vienus – ji eina maitintis, ilsėtis, judėti. Šuniukai išmoksta, kad trumpas buvimas be motinos yra saugus ir normalus. Jų savarankiškumas auga palaipsniui.
Problemos dažnai kyla tuomet, kai veislynuose kalė verčiama nuolat būti su šuniukais, o vėliau jie staiga atskiriami ir iškeliauja į naujus namus. Ten jų laukia „ūmi socializacija“ – nauji žmonės, garsai, vietos, šunys ir spaudimas bendrauti. Tokia patirtis gali būti itin bauginanti.
Prievarta socializacijoje – kelias į baimes
Pradėjus socializuoti šuniuką naujuose namuose, svarbiausia taisyklė – patirtis turi būti teigiama arba neutrali. Šuniukas turi jaustis pakankamai saugus, kad galėtų atsipalaiduoti.
Negalima jo versti:
- bendrauti su žmonėmis,
- būti glostomam,
- eiti prie nepažįstamų objektų,
- likti situacijoje, kuri jam akivaizdžiai kelia stresą.
Gąsdinanti patirtis ne „užgrūdina“, o suformuoja vengimo strategijas. Ilgainiui tai gali virsti fobijomis ar agresija.
Ne visi veislynai socializuoja tinkamai
Dažnai manoma, kad jei šuniukas yra iš veislyno, jis automatiškai bus gerai socializuotas. Deja, tai nėra garantija. Kalės patiriamas stresas nėštumo ir šuniukų auginimo metu daro didelę įtaką būsimam palikuonių elgesiui.
Todėl renkantis šuniuką būtina atkreipti dėmesį į tai, ar jo mama:
- yra gerai maitinama,
- emociškai stabili,
- nebijo žmonių,
- tinkamai rūpinasi savo šuniukais.
Motinos stresas gali turėti ilgalaikių pasekmių šuniukų nervų sistemai.
Per greitas supažindinimas su pasauliu
Dar viena dažna socializacijos klaida – vos atvykus šuniukui į naujus namus tempti jį į judrias gatves, renginius ar triukšmingas vietas. Ypač pavojinga tai daryti neatsižvelgiant į šuniuko kūno kalbą.
Net ir stabilios psichikos šunį su naujais dalykais reikia supažindinti palaipsniui. Jei šuniukas vengia objekto ar situacijos, nereikia jo stumti. Geresnis sprendimas – parodyti pavyzdį patiems: ramiai prieiti prie naujo daikto, elgtis natūraliai ir linksmai.
Netinkamas žmonių ir šunų supažindinimas
Naujai sutikti žmonės neturi glostyti šuniuko per prievartą. Jie gali pasiūlyti skanėstą, tačiau sprendimą prieiti turi priimti pats šuniukas. Tai labai svarbu formuojant pasitikėjimą.
Tas pats galioja ir pažintims su kitais šunimis. Geriausia, jei tai būtų ramūs, stabilūs ir pažįstami keturkojai. Pirmojo susitikimo metu pakanka leisti apsiuostyti. Jei šuniukas reaguoja ramiai, jis turi būti pagirtas.
Bausmės už lojimą ar kitą „netinkamą“ elgesį socializacijos metu gali būti ypač žalingos. Jos gali išmokyti šunį slėpti įspėjamuosius signalus, o vėliau tai gali virsti staigia agresija.
Per didelė izoliacija – kita kraštutinė klaida
Socializacijos klaidos atsiranda ne tik dėl per didelio spaudimo, bet ir dėl pernelyg didelės apsaugos. Šuniukas, augantis tarp keturių sienų, vėliau bijos visko – žmonių, šunų, garsų, aplinkos.
Jei planuojate, kad šuo didžiąją laiko dalį praleis namuose, būtina pasirūpinti, kad į juos ateitų svečiai, pageidautina – ir su augintiniais. Tai padės šuniukui suprasti, kad pasaulis nėra grėsmingas.
Socializacija – tai procesas, o ne tikslas
Galimos šunų socializacijos klaidos dažniausiai kyla ne iš aplaidumo, o iš skubėjimo ir neteisingų lūkesčių. Socializacija nėra lenktynės ir nėra „checklistas“, kurį reikia kuo greičiau užpildyti.
Tai ilgas, jautrus procesas, kurio pagrindas – saugumas, pasirinkimo laisvė ir pagarba šuniuko emocijoms. Tik taip galima užauginti stabilų, savimi pasitikintį ir prie pasaulio prisitaikiusį šunį.
