Ar gyvūnai gyvena tik pagal instinktus, ar jų pasaulis kur kas sudėtingesnis? Stebėdami juos kasdienybėje, dažnai pastebime elgesį, kuris atrodo labai pažįstamas. Pyktis, kai nuskriaudžiami. Ramybė, kai viskas vyksta sąžiningai. Noras padėti silpnesniam. Būtent čia ir gimsta klausimas, kuris vis dažniau domina mokslininkus: gyvūnų moralė – mitas ar realybė?
Dar visai neseniai vyravo nuomonė, kad moralė yra išskirtinai žmogaus savybė, neatsiejama nuo kalbos, kultūros ir abstraktaus mąstymo. Tačiau šiuolaikiniai tyrimai verčia šį požiūrį peržiūrėti. Gyvūnai galbūt neturi moralės kodekso, užrašyto žodžiais, bet jų elgesys rodo, kad tam tikros teisingumo ir neteisybės nuostatos jiems nėra svetimos.
Gyvūnų moralė ir teisingumo jausmas
Vienas svarbiausių argumentų, kodėl mokslininkai pradėjo kalbėti apie moralės užuomazgas gyvūnų pasaulyje, yra reakcija į nelygybę. Kai socialinis gyvūnas pastebi, kad su juo elgiamasi prasčiau nei su kitu, jo elgesys pasikeičia. Jis gali atsisakyti bendradarbiauti, parodyti nepasitenkinimą ar net nutraukti veiklą, kuri anksčiau atrodė naudinga.
Tokios reakcijos ypač ryškios rūšyse, kurios gyvena grupėse ir priklauso viena nuo kitos. Tai leidžia manyti, kad teisingumo pojūtis nėra atsitiktinis. Jis atlieka svarbią funkciją, padedančią palaikyti stabilumą ir bendradarbiavimą. Jei vienas grupės narys nuolat išnaudojamas, visa sistema ilgainiui ima byrėti.
Įdomu tai, kad gyvūnai dažniausiai reaguoja ne į patį atlygį, o į jo santykį su kitais. Jei visi gauna tą patį, net ir menką atlygį, konfliktų kyla mažiau. Tačiau vos atsiranda akivaizdi nelygybė, emocinė reakcija tampa neišvengiama. Tai labai primena žmonių elgesį kasdienėse situacijose.
Empatija be žodžių
Teisingumo jausmas dažnai eina greta empatijos. Gebėjimo pastebėti kito būseną ir į ją reaguoti. Gyvūnų pasaulyje tai pasireiškia tyliai, be dramatiškų gestų, bet labai aiškiai. Sužeistas ar nusilpęs gentainis dažnai nelieka vienas. Kiti jį lydi, saugo arba keičia savo elgesį taip, kad jam būtų lengviau.
Tokie veiksmai nėra naudingi trumpuoju laikotarpiu. Jie reikalauja energijos, laiko ir kartais net kelia pavojų. Vis dėlto jie kartojasi vėl ir vėl, o tai leidžia manyti, kad empatija yra giliai įsišaknijusi socialiniuose ryšiuose. Be jos nebūtų ilgalaikio bendradarbiavimo, o be bendradarbiavimo daugeliui rūšių būtų sunku išgyventi.
Svarbu pabrėžti, kad empatija gyvūnams nebūtinai reiškia sąmoningą sprendimą padėti. Tai greičiau automatinė reakcija į kito emocinę ar fizinę būklę. Tačiau rezultatas labai panašus į tai, ką žmonės vadina moraliu elgesiu.
Šunys, kaltė ir socialinės taisyklės
Šunys dažnai atsiduria šios temos centre, nes gyvena šalia žmogaus ir puikiai skaito mūsų emocijas. Daugelis šeimininkų įsitikinę, kad jų augintinis supranta, kada pasielgė blogai. Nuleistos ausys, vengiantis žvilgsnis, sustingęs kūnas atrodo kaip akivaizdus kaltės įrodymas.
Moksliniai tyrimai rodo, kad šis elgesys labiau susijęs su socialine dinamika nei su sąmoningu moraliniu vertinimu. Šuo reaguoja į šeimininko toną, kūno kalbą ir nuotaiką. Jis supranta, kad pažeista taisyklė, ir bando sumažinti konfliktą. Vis dėlto tai nereiškia, kad šunys visiškai nesuvokia teisingumo. Jie aiškiai atpažįsta, kada su jais elgiamasi nesąžiningai, ypač lyginant su kitais šunimis.
Kur baigiasi instinktas ir prasideda moralė?
Didžiausias iššūkis kalbant apie šią temą yra riba. Kada elgesys vis dar yra instinktyvus, o kada jau galime kalbėti apie moralines struktūras? Mokslininkai vis dažniau sutinka, kad ši riba nėra aiški. Moralė greičiausiai egzistuoja ne kaip juoda ar balta kategorija, o kaip spektras.
Žmonės atsiduria viename spektro gale, su sudėtingomis taisyklėmis ir sąmoningais sprendimais. Gyvūnai – kitur, bet tai nereiškia, kad jų elgesys neturi moralinio pagrindo. Gyvūnų moralė greičiau pasireiškia per emocijas, socialinius ryšius ir reakcijas į neteisybę, o ne per sąmoningus apmąstymus.
Ką tai keičia mūsų požiūryje?
Supratimas, kad gyvūnai gali jausti neteisybę ir reaguoti į ją, verčia iš naujo įvertinti mūsų santykį su jais. Tai nebėra tik biologiniai mechanizmai ar instinktų rinkiniai. Tai gyvos būtybės su sudėtingu socialiniu pasauliu, kuriame svarbios taisyklės, ryšiai ir emocijos.
Galbūt jie nemąsto apie gėrį ir blogį taip, kaip mes. Tačiau jų elgesys rodo, kad teisingumas jiems nėra tuščia sąvoka. Ir tai, ko gero, yra svarbiausia išvada, keičianti ne tik mokslą, bet ir kasdienį mūsų požiūrį į gyvūnus šalia mūsų.
