Invazinė gyvūnų rūšis Lietuvoje tampa vis aktualesne problema, o vienas ryškiausių pavyzdžių – sparčiai plintantys meškėnai. Nors šie gyvūnai daugeliui atrodo egzotiški ir net simpatiški, specialistai įspėja, kad jų plitimas kelia realią grėsmę vietinėms ekosistemoms. Pastaraisiais metais meškėnai vis dažniau fiksuojami skirtinguose šalies regionuose, o kai kur jau patvirtintas jų dauginimasis gamtoje.
Kaip meškėnai atsirado Lietuvoje
Paprastasis meškėnas nėra natūralus Europos ar Lietuvos gyvūnas. Šios rūšies kilmė siejama su Šiaurės ir Centrine Amerika, kur meškėnai paplitę natūraliai. Europoje jie pirmą kartą buvo paleisti į laisvę XX amžiaus pradžioje, daugiausia dėl kailinių žvėrelių fermų ar sąmoningo introdukavimo. Iš pradžių atrodė, kad rūšis neplis sparčiai, tačiau realybė pasirodė visai kitokia.
Lietuvoje pirmieji meškėnų stebėjimai užfiksuoti dar prieš daugiau nei dešimtmetį, tačiau pastaraisiais metais jų aptikimų skaičius ženkliai išaugo. Tai rodo, kad gyvūnai sėkmingai prisitaikė prie mūsų klimato ir aplinkos sąlygų.
Kur meškėnai aptinkami dažniausiai
Didžiausia meškėnų koncentracija šiuo metu fiksuojama Kuršių nerijos teritorijoje. Čia jie stebimi nuolat, o specialistai patvirtino, kad meškėnai ne tik išgyvena, bet ir dauginasi. Tai ypač pavojingas signalas, nes įsitvirtinusi populiacija gali greitai plėstis į aplinkines teritorijas.
Be Kuršių nerijos, pavieniai atvejai registruojami ir kituose Lietuvos regionuose. Meškėnai geba prisitaikyti prie labai skirtingų buveinių – nuo miškų ir šlapynių iki gyvenviečių pakraščių. Jie nevengia žmonių artumo, ypač ten, kur lengva rasti maisto atliekų.
Kodėl meškėnai laikomi pavojinga invazine rūšimi
Meškėnai yra itin gudrūs, judrūs ir smalsūs gyvūnai. Jie puikiai laipioja, gerai plaukia ir lengvai randa būdų patekti į uždaras erdves. Jų vikrios priekinės letenos leidžia atidaryti konteinerius, sandėliukus ar net pastatų duris. Dėl šių savybių meškėnus sunku susekti ir dar sunkiau suvaldyti jų plitimą.
Didžiausia grėsmė kyla vietinėms gyvūnų rūšims. Meškėnai minta labai įvairiai – nuo augalinio maisto iki smulkių žinduolių, varliagyvių, paukščių ir jų kiaušinių. Dėl to jie gali reikšmingai sumažinti vietinių rūšių populiacijas, ypač paukščių perėjimo vietose. Taip pat kyla rizika, kad meškėnai taps konkurentais vietiniams plėšrūnams.
Kodėl juos taip sunku susekti
Meškėnai dažniausiai aktyvūs naktį, todėl jų buvimas ilgą laiką gali likti nepastebėtas. Jie greitai prisitaiko prie žmogaus veiklos ritmo, keičia savo maršrutus ir elgesį, jei jaučia pavojų. Net ir aptikus jų buvimo pėdsakus, sugauti ar pašalinti gyvūną nėra paprasta.
Dėl šių priežasčių meškėnai yra įtraukti į invazinių rūšių sąrašus tiek nacionaliniu, tiek Europos Sąjungos lygmeniu. Tai reiškia, kad jų gausos reguliavimas yra leidžiamas ir būtinas siekiant apsaugoti vietinę biologinę įvairovę.
Ką turėtų daryti gyventojai
Specialistai ragina gyventojus būti budrius ir pranešti apie pastebėtus meškėnus atsakingoms institucijoms. Kuo anksčiau fiksuojami nauji atvejai, tuo didesnė tikimybė sustabdyti invazinės rūšies plitimą. Taip pat svarbu nešerti laukinių gyvūnų ir nepalikti lengvai pasiekiamų maisto atliekų, ypač vietovėse netoli miškų ar vandens telkinių.
Pabaiga
Invazinė gyvūnų rūšis Lietuvoje – tai ne teorinė, o jau reali problema, kurios vienas ryškiausių pavyzdžių yra meškėnai. Nors iš pirmo žvilgsnio jie gali atrodyti nepavojingi, jų poveikis gamtai ilgainiui gali būti labai žalingas. Atsakingas gyventojų elgesys, savalaikis pranešimas apie pastebėjimus ir aktyvus institucijų darbas yra vieninteliai būdai sumažinti šios invazinės rūšies plitimą ir apsaugoti vietinę ekosistemą.
