Kai šuo tampa per geras, dauguma šeimininkų tuo džiaugiasi. Jis nebekonfliktuoja, nereikalauja dėmesio, neloja, netrukdo, atrodo paklusnus ir „auksinis“. Tačiau elgesio specialistai ir veterinarai žino: staigus ar perdėtas „gerumas“ dažnai nėra ramybės ar geros savijautos ženklas.
Labai dažnai tai – prisitaikymo, streso ar net išmokto bejėgiškumo rezultatas.
Ką žmonės vadina „per geru“ šunimi
„Per geras“ šuo paprastai yra tas, kuris nustoja reikšti poreikius. Jis nesiprašo žaisti, nereaguoja į dirgiklius, vengia konfliktų, nebeskambina balsu, net jei anksčiau buvo aktyvus. Toks šuo atrodo patogus – jis netrukdo kasdieniam gyvenimui.
Problema ta, kad šuo nėra daiktas ar kambario dekoracija. Normalus, psichiškai sveikas gyvūnas turi emocijas, reakcijas, iniciatyvą ir ribas. Kai visa tai išnyksta, verta paklausti – kodėl.
Kai gerumas yra prisitaikymas, o ne laimė
Dažna klaida – manyti, kad šuo „subrendo“ arba „išaugo“ savo elgesį. Iš tiesų daugelis šunų tiesiog išmoksta, kad jų signalai neveikia. Jei lojimas, baimė, džiaugsmas ar protestas ignoruojami arba baudžiami, šuo pamažu nustoja juos rodyti.
Tai nėra paklusnumas. Tai – prisitaikymas prie aplinkos, kurioje geriau būti nematomu.
Tokie šunys dažnai elgiasi labai tyliai, bet jų streso lygis būna aukštas. Vidinis konfliktas niekur nedingsta – jis tiesiog neberodomas išoriškai.
Išmoktas bejėgiškumas – nematoma problema
Kai šuo ilgą laiką patiria situacijas, kurių negali kontroliuoti, jis gali patekti į būseną, vadinamą išmoktu bejėgiškumu. Tai reiškia, kad gyvūnas nustoja bandyti keisti aplinkybes net tada, kai galimybė atsiranda.
Tokiu atveju šuo atrodo ramus, bet iš tikrųjų jis yra „atsijungęs“. Jis nebesiūlo elgesio, nes išmoko, kad tai neturi prasmės. Tai pavojinga būsena, nes ji didina depresijos, nerimo sutrikimų ir net agresijos „iš niekur“ riziką.
Staigus elgesio pasikeitimas – visada signalas
Jei šuo visada buvo aktyvus, emocingas, smalsus ir staiga tapo „per geras“, tai nėra charakterio evoliucija. Staigus pasikeitimas gali rodyti:
– lėtinį stresą
– fizinį skausmą
– hormoninius ar neurologinius sutrikimus
– emocinį perdegimą
Ypač pavojinga ignoruoti situacijas, kai „gerumas“ atsiranda po bausmių, griežtos dresūros ar nuolatinio spaudimo „elgtis gražiai“.
Kodėl geri šeimininkai dažnai to nepastebi
Ironiška, bet „per geri“ šunys dažniausiai atsiranda pas rūpestingus, bet per daug kontroliuojančius šeimininkus. Noras turėti tobulą, visada paklusnų šunį kartais užgožia realius gyvūno poreikius.
Šuo, kuris niekada „netrukdo“, dažnai tiesiog nebetiki, kad jo elgesys svarbus. Iš šalies tai atrodo kaip idealus augintinis, bet viduje gali kauptis įtampa, kuri vėliau pasireiškia netikėtais protrūkiais.
Kada „per geras“ šuo tampa problema
Didžiausia rizika – kai toks šuo ilgą laiką gyvena be galimybės išreikšti emocijas. Tuomet net menka situacija gali tapti lūžio tašku. Šuo, kuris „niekada nieko nedarė“, gali netikėtai sureaguoti agresyviai arba visiškai užsidaryti savyje.
Tai dažnai nustebina šeimininkus, nes „jis juk buvo toks geras“.
Ką daryti, jei atpažįsti savo šunį
Pirmas žingsnis – nustoti vertinti tylą kaip sėkmę. Sveikas šuo turi teisę būti kartais nepatogus, reikšti emocijas, klysti ir mokytis.
Svarbu stebėti ne tik elgesį, bet ir bendrą šuns būseną: ar jis domisi aplinka, ar noriai bendrauja, ar turi iniciatyvos. Jei kyla abejonių, verta pasikonsultuoti su veterinaru arba elgesio specialistu – ypač jei pokyčiai buvo staigūs.
Pabaigai
Kai šuo tampa „per geras“, tai ne visada reiškia, kad viskas gerai. Kartais tai ženklas, kad jis tiesiog nustojo kovoti už save. Tikra gerovė nėra tyla ar absoliutus paklusnumas – tai gyvas, emocijas reiškiantis ir saugus šuo.
