Kai termometras krenta žemiau nulio, o lauke šąla net kvėpuojant, pasivaikščiojimas su šunimi tampa ne tik pareiga, bet ir iššūkis. Vis dėlto šunims pasivaikščiojimas – būtinas, net kai oras nemalonus. Tik klausimas – kaip tai daryti saugiai, kai spaudžia šaltis?
Ar šunys tikrai nejaučia šalčio?
Tai vienas dažniausių mitų. Kai kurie šunys atrodo visai atsparūs žiemai – laksto po sniegą, voliojasi pusnyse ir atrodo laimingi. Tačiau kiti pradeda drebėti vos po kelių minučių.
Veterinarai sako, kad viskas priklauso nuo kailio, dydžio ir sveikatos būklės. Ilgaplaukiai ir tankaus kailio šunys – tokie kaip haskiai, samojedai ar aviganiai – puikiai prisitaikę prie žiemos. Bet mažos, trumpaplaukės veislės (pvz., čihuahua, mopsai ar vipetai) šalčio netoleruoja ir be apsaugos greitai sušąla.
Jauni šuniukai, senyvo amžiaus augintiniai ar gyvūnai po ligų taip pat jautresni temperatūros svyravimams. Jei pastebi, kad šuo glaudžiasi prie tavęs, kelia letenas ar drebina kūną – tai ženklas, kad jam šalta.
Drabužiai – ne mada, o sveikatos klausimas
Nors kai kam atrodo juokinga matyti šunį su striuke ar megztiniu, kai kuriais atvejais tai būtina. Trumpaplaukiai, liesesni šunys ar tos veislės, kurios neturi pavilnės, žiemą be papildomos apsaugos gali peršalti.
Svarbiausia – kad rūbelis būtų lengvas, šiltas ir nevaržantis judesių. Venk sintetinių, vandens nepraleidžiančių audinių, kurie neleidžia odai kvėpuoti – šuo sušils, o po to atvės dar greičiau.
Jei šuo nenori rengtis, nespausk. Kartais geriau sutrumpinti pasivaikščiojimą, nei versti jį vilkėti tai, kas kelia stresą.
Pėdutės – silpniausia vieta
Ledo ir kelio druskų mišinys – didžiausias žiemos pavojus šunims. Jis dirgina odą, sukelia įtrūkimus, o kartais net nudegimus.
Prieš einant į lauką, patepk pėdutes specialiu vašku ar natūraliu tepalu, kuris sudaro apsauginį sluoksnį. Grįžęs namo, nuplauk letenas šiltu vandeniu ir gerai nusausink.
Jei matai, kad šuo laižo ar kramto pėdas, patikrink, ar tarp pirštų nepateko ledo ar druskų. Nušalimų požymiai – paraudusi oda, skausmas, pūslelės. Tokiu atveju nedelsk kreiptis į veterinarą.
Kaip planuoti žiemos pasivaikščiojimus
Per šalčius geriau vaikščioti trumpiau, bet dažniau. Užtenka kelių išėjimų po 10–15 minučių vietoj vieno ilgo pasivaikščiojimo. Jei šuo labai energingas, žaidimus galima perkelti į vidų – kamuoliuko gaudymas ar paslėptų skanėstų paieškos patenkins judėjimo poreikį.
Pasirink vietas, kur nėra didelio vėjo ir mažiau druskos ant takų. Miško ar parko takeliai švelnesni pėdutėms nei miesto šaligatviai.
Dar vienas svarbus dalykas – atšvaitai. Žiemą tamsu beveik visą parą, todėl šviesą atspindintis antkaklis ar liemenė – ne mada, o saugumo garantas.
Ką daryti grįžus namo
Po pasivaikščiojimo leisk šuniui sušilti palaipsniui. Nusausink kailį rankšluosčiu, patikrink pėdas ir tarpupirščius. Nedėk šuns prie radiatoriaus – staigus temperatūros pokytis gali pakenkti.
Jei matai, kad šuo drebina kūną net namie ar atrodo vangus – tai ženklas, kad jis sušalo per stipriai. Tokiu atveju jį reikia suvynioti į šiltą antklodę ir, jei būklė nepagerėja, kreiptis į veterinarą.
Kai šaltis tampa malonumu
Žiema su šunimi gali būti nuostabi – tereikia pasiruošti. Tinkamas drabužis, sausos letenos ir trumpi, bet dažni pasivaikščiojimai leis mėgautis šaltu oru be streso. Šuniui žiema – naujų kvapų, sniego žaidimų ir džiaugsmo metas, jei tik jam pakanka šilumos ir tavo dėmesio.
Tad prieš išeidamas į lauką, užsidėk pirštines, paimk pavadėlį ir pažvelk į savo keturkojį: jei jis pasiruošęs – pirmyn į sniegą. Juk šaltis nėra priešas, kai į jį einama su šypsena ir meile.
