Šuo – ne tik žmogaus draugas. Šimtmečius jis buvo ir sargas, ir medžiotojas, ir kelionių palydovas. Tačiau viena iš įdomiausių jo savybių buvo gebėjimas atpažinti ligas. Ir ne, tai ne moderni mokslininkų atrasta funkcija. Tai gebėjimas, kurį žmonės pastebėjo dar tada, kai medicina buvo paremta žolelėmis, ritualais ir tikėjimu, o ligos dažnai buvo suprantamos kaip dievų pyktis. Tad kaip senovėje šunys atpažindavo ligas? Ir kodėl jų instinktai buvo tokie vertingi?
Šiandien žinome, kad šunų uoslė yra viena stipriausių visame gyvūnų pasaulyje. Tačiau senovėje tai atrodė kaip tikras stebuklas. Kai žmogus ketino susirgti, šuo kartais pradėdavo elgtis keistai: glaustėsi, gailiai staugė, laikėsi šalia lovos arba, priešingai, vengė šeimininko. Toks elgesys daug kur buvo laikomas ženklu. O dabar pažiūrėkime, ar tame buvo tiesos.
Šunys ir uoslė, lenkianti bet kurį gydytoją
Senovėje žmonės neturėjo mikroskopų, termometrų ar kraujo tyrimų. Jie stebėjo gamtą. Ir būtent šunys buvo vieni iš tų gyvūnų, kuriuos buvo galima vadinti „gyvaisiais diagnostais“. Jų uoslė yra maždaug 50 kartų jautresnė nei žmogaus, o kai kurių veislių – net iki 100 kartų. Šuo gali užuosti kvapus, kurių mes nesuvokiame apskritai.
O kaip tai susiję su ligomis? Sergantis žmogus skleidžia kitokius biocheminius kvapus. Keičiasi prakaito sudėtis, kvėpavimas, net odos aromatas. Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai patvirtina, kad šunys gali aptikti vėžį, diabetą, infekcijas ir net artėjantį epilepsijos priepuolį pagal kvapo pokyčius.
Ar žinojai, kad kai kurios ligos turi specifinį „kvapą“, kurio žmogus neužuos net priėjęs arti? Šuo tam pakanka vienos molekulės ore. Tad nenuostabu, kad senovėje jis galėjo pastebėti ligą gerokai anksčiau už žmogų.
Instinktai, kurie saugojo šeimininką
Senovės bendruomenėse buvo tikima, kad šuo jaučia, kada žmogus serga, nes jis staugdavo arba elgdavosi neramiai. Dabar suprantame, kad tai ne mistika, o instinktų ir jautrumo derinys.
Sergantis žmogus juda kitaip, jo kūno temperatūra gali būti pakitusi, širdies ritmas – sutrikęs. Šunys, kaip puikūs stebėtojai, pastebi šiuos pokyčius be jokio sąmoningo proto darbo. Jiems tai tiesiog „neįprasta“. Jei šeimininkas kvėpuoja greičiau ar nelygiai, šuo tai girdi net miego metu. Jei žmogus prakaituoja kitaip, šuo tai užuodžia. Jei žmogus tampa silpnesnis, šuo tai mato iš laikysenos.
Senovėje šie elgesio signalai buvo suvokiami kaip įspėjimas. Kai kuriose kultūrose tikėta, kad šuo saugo šeimininką nuo blogų dvasių. Iš tikrųjų jis tiesiog jautė, jog su šeimininku kažkas ne taip.
Šunys kaip pirmieji „diagnozuotojai“ bendruomenėse
Senovės Egipte, Graikijoje, Kinijoje ir net baltų žemėse šuo buvo laikomas šventu gyvūnu. Viena iš priežasčių – jo gebėjimas pastebėti ligą. Žmonės pastebėjo, kad kai šuo vengia žmogaus, dažnai tas žmogus susirgdavo arba jau sirgdavo. Tai buvo stiprus ženklas ir dažnai netgi paskata pradėti gydymą.
Yra žinoma, kad senovės Egipto medicinos šventyklos laikydavo šunis ne tik apsaugai, bet ir „diagnostikai“. Jei šuo gulėdavo prie paciento kojų, manyta, kad žmogus pasveiks. Jei šuo nuo jo laikėsi atokiau, būdavo manoma, jog liga gali būti rimtesnė.
Nors ši interpretacija kupina mitologijos, pati idėja kilo iš tikro reiškinio: šuo tikrai jautė žmogaus būklę.
Elgesio pokyčiai, kuriuos žmonės laikė pranašystėmis
Kai žmogus karščiuodavo ar slėpdavo skausmą, šuo galėjo tapti neramus. Jis nesitraukdavo nuo lovos, saugodavo šeimininką nuo kitų gyvūnų ar net žmonių. Tai, kas mums atrodo kaip „instinktyvi globa“, senovėje buvo laikoma šuns gebėjimu „matyti ligą“.
Kai kuriose kultūrose manyta, kad šuo gali „atimti“ blogą energiją arba „perimti“ ligą. Tai, žinoma, tik simbolinė prasmė, tačiau jo stiprus emocinis ryšys su žmogumi tikrai padėjo ligoniui jaustis saugiau.
Šiuolaikiniai veterinarai pastebi, kad šunys vis dar elgiasi panašiai: jie dažnai atsigula prie skaudančios kūno vietos, glaudžiasi prie liūdinčio žmogaus, saugo sergantį šeimininką. Jie intuityviai žino, kad žmogui kažko trūksta.
O kas su tais, kuriuos šuo vengė?
Šunų vengimas taip pat turi mokslinį paaiškinimą. Kai žmogus serga infekcine liga arba jo organizmas gamina specifinius stresinius hormonus, šuo tai užuodžia. Kartais kvapas būna toks stiprus, kad gyvūnas instinktyviai laikosi atokiau. Senovėje tai atrodė kaip ženklas, kad žmogų ištiko bloga likimo dvasia. Dabar žinome – tai buvo signalas, kad žmogus gali būti pavojingas kitiems dėl ligos, net jei simptomai dar nepasireiškė.
Tad šuo iš tikrųjų užkirto kelią ligų plitimui, net pats to nesuprasdamas.
Ar šunys ir šiandien gali atpažinti ligas?
Taip. Ir, tiesą pasakius, jie tai daro geriau nei bet kada anksčiau. Naujausi tyrimai rodo, kad šunys geba aptikti ne tik vėžį ar cukrinį diabetą, bet ir malariją, artėjančius migrenos bei epilepsijos priepuolius, net COVID-19.
Tai, kas senovėje atrodė kaip magija, iš tikrųjų buvo nepaprastai jautri šuns uoslė, instinktai ir natūrali biologinė dovana.
Išvada: šunys senovėje gelbėjo gyvybes, net nežinodami to patys
Šunys buvo pirmieji žmonių „gydytojai“, net jei patys to nesuprato. Jų gebėjimas jausti žmogaus būklę, užuosti ligas ir reaguoti į subtiliausius pokyčius išgelbėjo daugybę gyvybių. Šiandien mokslas tik patvirtina tai, ką žmonės pastebėjo tūkstančius metų: šuo – ne tik draugas. Jis tikras instinktų meistras, galintis atpažinti ligą anksčiau nei žmogus pajunta pirmuosius simptomus.
