Jis mylimas, prižiūrėtas, niekada nebadauja ir miega minkštoje vietoje. Atrodo, daroma viskas teisingai. Ir vis dėlto šuns elgesys pradeda kelti klausimų. Šuo tampa neramus, ima loti be aiškios priežasties, nebeklauso, bijo vienų dalykų ir perdėtai reaguoja į kitus. Šeimininkas gūžčioja pečiais: „Juk aš jam tik gero noriu.“ Būtent čia ir slypi problema.
Geri ketinimai, kurie sukuria chaosą
Viena dažniausių klaidų, kurią daro net labai rūpestingi šeimininkai, yra visiškas ribų panaikinimas. Šuo gauna viską, ko nori, tada, kada nori. Jis pats sprendžia, kada eiti, kada grįžti, kada bendrauti, kada ilsėtis. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip meilė ir pagarba gyvūnui, tačiau šuniui toks gyvenimas dažnai tampa didžiuliu stresu.
Šunys nėra žmonės. Jiems nereikia laisvės be struktūros. Priešingai – šuns elgesys stabiliausias tada, kai pasaulis yra nuspėjamas. Kai aišku, kas leidžiama, o kas ne. Kai sprendimus priima ne emocijos, o ramus, nuoseklus šeimininkas.
Kodėl šuniui ribos yra saugumo jausmas
Natūralioje aplinkoje šunų protėviai gyveno struktūruotose grupėse. Kiekvienas žinojo savo vietą, vaidmenį ir taisykles. Kai šuo atsiduria namuose, šeimininkas tampa tuo, kuris turėtų užtikrinti stabilumą. Kai to nėra, šuo priverstas pats „tvarkytis“ su pasauliu.
Tai pasireiškia įvairiai. Vieni šunys tampa perdėtai budrūs, saugo namus, loja ant kiekvieno garso. Kiti – neramūs, destruktyvūs, negalintys nusiraminti net po ilgo pasivaikščiojimo. Tokiais atvejais dažnai sakoma, kad šuo „išlepintas“, tačiau iš tiesų jis tiesiog neturi aiškios atramos.
Emocinis reagavimas vietoj aiškios komunikacijos
Dar viena dažna klaida – reagavimas į šuns elgesį emocijomis. Šuo loja – šeimininkas šaukia. Šuo bijo – šeimininkas puola guosti. Šuo šokinėja – juokiamasi arba glostoma. Šuo mokosi labai greitai, bet ne taip, kaip tikisi žmogus.
Jeigu kiekviena šuns reakcija sukelia stiprią emociją, šuns elgesys tampa chaotiškas. Gyvūnas nebesupranta, ko iš jo tikimasi. Vieną dieną tas pats elgesys ignoruojamas, kitą – baudžiamas, trečią – apdovanojamas. Tokia nenuosekli komunikacija yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl šunys pradeda „keistis“.
Per didelis saugojimas ir nuolatinis gelbėjimas
Geri šeimininkai dažnai stengiasi apsaugoti šunį nuo bet kokio streso. Jis bijo – pasitraukiama. Jam nepatinka – vengiama. Jis nesijaučia patogiai – situacija nutraukiama. Trumpuoju laikotarpiu tai atrodo kaip rūpestis, tačiau ilgainiui šuns elgesys tampa vis labiau ribotas.
Šuo neišmoksta susidoroti su aplinka. Jis neišmoksta nusiraminti, prisitaikyti, įveikti lengvo diskomforto. Vietoj to baimės plečiasi. Tai, kas anksčiau kėlė nedidelį nerimą, vėliau tampa rimta problema. Šuo ima bijoti vis daugiau dalykų, nes niekada neturėjo galimybės saugiai jų „išbūti“.
Kodėl „leisti viską“ nėra meilė
Meilė šuniui nėra nuolatinis nuolaidžiavimas. Meilė – tai gebėjimas suteikti struktūrą, net kai tai nepatogu. Tai gebėjimas pasakyti „ne“, kai reikia, ir laikytis to sprendimo. Šunys labai jautriai reaguoja į šeimininko nuotaiką, toną, kūno kalbą. Jie jaučia ne tik džiaugsmą, bet ir vidinį netikrumą.
Kai šeimininkas pats abejoja savo sprendimais, šuns elgesys tampa veidrodžiu. Atsiranda nerimas, nepasitikėjimas, nuolatinis „tikrinimas“, kas šiandien leidžiama, o kas – ne.
Kaip atpažinti, kad problema slypi ne šunyje
Dažnai sakoma: „Jis staiga pasikeitė.“ Tačiau elgesys beveik niekada nepasikeičia be priežasties. Jeigu šuo fiziškai sveikas, labai tikėtina, kad pokyčiai susiję su kasdieniais įpročiais. Per mažai aiškios rutinos, per daug chaotiškų reakcijų, per daug sprendimų paliekama pačiam šuniui.
Tokiais atvejais nereikia naujų žaislų, baudų ar stebuklingų metodų. Reikia grįžti prie pagrindų. Pastovus dienos ritmas. Aiškios taisyklės. Ramus, nuoseklus bendravimas. Būtent tai ilgainiui stabilizuoja šuns elgesį.
Kai atsakomybė tampa dovana
Šuo jaučiasi geriausiai tada, kai jam nereikia būti atsakingam už viską. Kai jis gali pasitikėti žmogumi. Kai sprendimus priima tas, kuris supranta pasaulį plačiau. Geri šeimininkai kartais pamiršta, kad jų užduotis – ne tik mylėti, bet ir vesti.
Kai ribos tampa aiškios, o reakcijos – nuspėjamos, šuo atsipalaiduoja. Jis tampa ramesnis, drąsesnis ir labiau pasitikintis. Ir tada dažnas šeimininkas nustemba: „Kaip jis pasikeitė.“ Iš tiesų pasikeitė ne šuo. Pasikeitė požiūris.
