Iš šalies viskas atrodo gražu ir paprasta. Mielos nuotraukos, laimingi pasivaikščiojimai, ramūs vakarai ant sofos su murkiančia kate ar snūduriuojančiu šunimi. Tačiau realybėje gyvūno auginimas labai greitai tampa kur kas sudėtingesnis, nei daugelis įsivaizduoja prieš parsiveždami augintinį namo.
Dažnai sunkumai prasideda ne dėl blogos valios ar neatsakingumo, o dėl elementaraus nežinojimo. Gyvūnai neturi instrukcijos, o jų poreikiai keičiasi greičiau, nei spėja prisitaikyti šeimininkai.
Lūkesčiai ir realybė retai sutampa
Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad gyvūnas prisitaikys prie jų gyvenimo ritmo. Tačiau iš tiesų vyksta priešingai. Gyvūnas turi savo biologinius, emocinius ir elgesio poreikius, kurių ignoruoti nepavyks. Kai šuo loja naktimis, katė drasko baldus ar augintinis atsisako valgyti, staiga tampa aišku, kad vien meilės neužtenka.
Gyvūno auginimas reikalauja kantrybės ir nuoseklumo. Tai nėra laikinas projektas ar etapas, kuris „praeis savaime“. Kiekviena problema, kurios neišsprendžiame laiku, vėliau sugrįžta stipresnė.
Emocinė atsakomybė, apie kurią kalbama per mažai
Gyvūnai jaučia stresą, nuobodulį, nerimą ir baimę. Jie reaguoja į pokyčius šeimoje, rutiną, šeimininko emocijas. Dažnai šeimininkai nustemba, kodėl gyvūnas „staiga pasikeitė“, nors realybėje jis tik reaguoja į aplinką.
Ilgalaikis stresas gali sukelti elgesio problemas, o vėliau – ir fizines ligas. Tai reiškia, kad gyvūno auginimas nėra tik maitinimas ir vedžiojimas. Tai ir emocinės būklės stebėjimas, ir gebėjimas suprasti, kada gyvūnui reikia daugiau dėmesio, o kada – ramybės.
Laikas – brangiausia, bet dažnai neįvertinta dalis
Vienas didžiausių netikėtumų – laiko poreikis. Jauni gyvūnai reikalauja nuolatinės priežiūros, o vyresni – dar daugiau kantrybės ir prisitaikymo. Pasivaikščiojimai, dresūra, žaidimai, vizitai pas veterinarą, kailio priežiūra – visa tai kaupiasi kasdien.
Net ir katės, kurios laikomos savarankiškomis, reikalauja dėmesio, struktūros ir stabilios aplinkos. Gyvūno auginimas sunkiai suderinamas su spontanišku gyvenimo būdu, ilgu nebuvimu namuose ar nuolatiniu skubėjimu.
Finansai tampa iššūkiu greičiau nei tikimasi
Dar viena sritis, kuri nustebina daugelį – išlaidos. Maistas, profilaktinės priemonės, veterinarinė priežiūra, netikėtos ligos ar traumos. Iš pradžių viskas atrodo valdoma, tačiau bėgant metams išlaidos didėja.
Svarbu suprasti, kad gyvūnas sensta greičiau nei žmogus. Tai reiškia, kad per palyginti trumpą laiką gali prireikti sudėtingesnių gydymo sprendimų. Gyvūno auginimas reikalauja finansinio lankstumo ir pasiruošimo nenumatytiems atvejams.
Elgesio problemos dažnai prasideda nuo smulkmenų
Dauguma rimtų elgesio problemų neprasideda staiga. Jos formuojasi palaipsniui, kai ignoruojami maži signalai. Per mažai judėjimo, per daug chaoso, nenuoseklios taisyklės namuose – visa tai kaupiasi.
Šeimininkai dažnai sako: „Jis taip niekada nesielgė.“ Tačiau gyvūnai visada siunčia ženklus, tik ne visada mokame juos perskaityti. Gyvūno auginimas reikalauja mokytis stebėti, analizuoti ir keisti savo elgesį, o ne tik tikėtis, kad keisis gyvūnas.
Ne kiekvienas gyvūnas tiks kiekvienam žmogui
Dar viena nemaloni tiesa – ne visi gyvūnai tinka visiems žmonėms. Skirtingi charakteriai, energijos lygiai, poreikiai. Kartais pasirinkimas padaromas emocijų vedamas, neįvertinus realių galimybių.
Kai lūkesčiai nesutampa su realybe, nusivilia abi pusės. Tokiose situacijose gyvūno auginimas tampa nuolatiniu stresu, o ne džiaugsmu. Todėl sąžiningas savęs įvertinimas prieš įsigyjant augintinį yra viena svarbiausių, bet dažniausiai praleidžiamų dalių.
Kodėl vis tiek verta apie tai kalbėti atvirai
Atviras kalbėjimas apie sunkumus nereiškia, kad gyvūnų auginimas yra blogas sprendimas. Priešingai – tai padeda priimti brandesnius sprendimus ir sumažinti vėlesnį nusivylimą. Kuo daugiau žmonės žino iš anksto, tuo mažiau gyvūnų atsiduria prieglaudose dėl „netikėtų aplinkybių“.
Gyvūno auginimas yra kelionė, kuri reikalauja prisitaikymo, mokymosi ir kantrybės. Tai nėra projektas, kurį galima „uždaryti“, kai tampa per sunku.
Pabaiga
Galiausiai svarbu suprasti vieną paprastą dalyką: gyvūno auginimas nėra sunkus todėl, kad kažkas daroma ne taip. Jis sudėtingas todėl, kad gyvūnas yra gyva, jaučianti, besikeičianti būtybė, o ne gražus paveikslėlis iš socialinių tinklų.
Tie, kurie tai supranta ir priima, dažniausiai patiria ir didžiausią atlygį – gilų ryšį, pasitikėjimą ir tikrą draugystę, kuri atsveria visus iššūkius.
