Kodėl šunys bijo dulkių siurblio – klausimas, kurį bent kartą užduoda beveik kiekvienas šunininkas. Vos tik prietaisas įjungiamas, vieni šunys dingsta už kampo, kiti pradeda loti, o treti sustingsta tarsi prieš juos atsirastų kažkas nepažįstamo ir galimai pavojingo. Ir tikrai, iš šuns perspektyvos siurblys toks ir yra – neprognozuojamas, garsus ir agresyviai judantis objektas, kuriam sunku priskirti saugią kategoriją.
Nors mums dulkių siurblys yra tiesiog buities daiktas, šuns pojūčiai pasaulį suvokia kitaip. Daug stipresni garsai, jautresnės vibracijos, greitesnė reakcija į naujus dirgiklius. Todėl viskas, kas siurbliui būdinga, šuniui gali atrodyti kaip signalas: laikykis atstumo.
Kodėl siurblys sukelia tokią reakciją?
Didžiausią įtaką turi garsas. Žmogaus ausiai siurblio ūžesys nėra malonus, bet pakankamai toleruotinas. Šuniui tai gali būti intensyvus, net spaudžiantis triukšmas, persmelkiantis visą namų erdvę. Jo ausys girdi platesnį dažnių spektrą, todėl garsas tampa daug stipresnis nei mums atrodo.
Prie garso prisideda judesys. Siurblys juda savaip, dažnai staigiai, be aiškios logikos. Šuo supranta žmogaus kūno kalbą, bet ne mašinos. Prietaisas artėja, tolsta, atsitrenkia į baldą, pasisuka kampu – šuniui tai panašu į gyvą, bet visiškai nesuprantamą objektą.
Galiausiai kvapai ir vibracijos. Siurblys pakelia dulkes, senus kvapus, o vibracija, sklindanti per grindis, šuniui jaučiama daug stipriau nei mums. Tai sukrauna kelis dirgiklius į vieną akimirką – visi jie galingi ir netikėti.
Mokslinis požiūris į šią baimę
Šunų reakcijos į keistus, garsius objektus siekia jų protėvius. Gamtoje garsūs ir vibraciniai stimulai dažnai buvo susiję su pavojumi – nuo žemės judesio iki kitų gyvūnų keliamo garso. Instinktas sakydavo: geriau atsitraukti ir stebėti iš toli.
Šuniui dulkių siurblys yra keistas dirgiklis, kurio jis niekada nematė gamtoje ir natūraliai neturi mechanizmo jam įvertinti. Instinktas nurodo baimę arba budrumą. Tai biologinis, o ne „charakterio“ klausimas.
Kaip padėti šuniui apsiprasti?
Jei nori padėti savo augintiniui jaustis saugiau, svarbu leisti jam susipažinti su siurbliu neskubant. Šuo turi pats pasirinkti atstumą. Kuo mažiau spaudimo, tuo greičiau baimė mažėja.
Naudingi žingsniai:
- duok šuniui laiką stebėti siurblį iš tolo, be bandymo jį tempti ar sodinti šalia
- reaguok ramiai ir pridėk skanėstų ar pagyrimų kiekvieną kartą, kai šuo elgiasi drąsiau
Idėja paprasta: siurblys turi tapti neutraliu objektu, ne trikdžiu. Šuniui reikia suprasti, kad garsas ateina ir dingsta, bet jam nieko blogo neatsitinka.
Naudingas ir „mini sesijų“ metodas. Kartais pakanka kelių sekundžių įjungti siurblį, tada išjungti ir leisti šuniui nusiraminti. Kitą kartą – šiek tiek ilgiau. Tai sukuria švelnų pripratinimą.
Ar šuo gali bijoti dėl praeities?
Gali. Jei pirmas susitikimas su siurbliu buvo staigus ir gąsdinantis, baimė gali užsifiksuoti. Ypač tai būdinga šuniukams, kurie pirmuosius mėnesius formuoja savo požiūrį į pasaulį. Bet net suaugęs šuo gali sukurti negatyvią asociaciją, jei garsas jį išgąsdino netikėtai.
Kai kurie šunys yra jautresni apskritai – bijo ne tik siurblio, bet ir plaukų džiovintuvo, ventiliatoriaus ar net mikserio. Tai gali būti platesnis sensorinis jautrumas, o ne vieno objekto baimė. Tokiu atveju padeda kantrybė ir rutinos stabilumas.
Ar galima baimę sumažinti iki minimumo?
Galima. Dauguma šunų pripranta, jei jų neskubini. Kai kuriems užtenka kelių savaičių, kitiems reikia daugiau laiko. Tačiau tikslas nėra padaryti taip, kad šuo „mylėtų“ siurblį. Tikslas – kad jis jį toleruotų be streso.
Svarbiausia taisyklė – jokios prievartos. Jei šuo bėga, leisk jam bėgti. Jei stebi iš kampo, tegul stebi. Kuo daugiau kontrolės jis jaučia, tuo greičiau mažėja baimė.
Išvada
Jeigu svarstai, kodėl šunys bijo dulkių siurblio, atsakymas slypi jų juslėse ir instinktuose. Garsas, judesys, vibracija ir nenuspėjamumas šuns sąmonei atrodo kaip galimas pavojus, todėl reakcija visiškai normali. Tačiau su ramybe, aiškia rutina ir pozityviomis asociacijomis ši baimė dažniausiai pamažu blėsta.
Šuo neprivalo tapti siurblio gerbėju. Užtenka, kad jis jaustųsi saugus ir suprastų: triukšmingas daiktas nėra grėsmė. O kai baimė sumažėja, siurbti namus tampa paprasčiau ir tau, ir tavo keturkojui.
