Kodėl šunys ėda išmatas – klausimas, kuris daugeliui šeimininkų kelia šleikštulį, gėdą ir nerimą. Pirmoji mintis dažniausiai būna paprasta: „mano šuniui kažko trūksta“. Tačiau moksliniai tyrimai ir veterinarinė praktika rodo, kad realybė kur kas sudėtingesnė, o daugeliu atvejų su mitybos nepakankamumu tai neturi nieko bendra.
Koprofagija, arba išmatų ėdimas, šunims yra gerokai dažnesnis reiškinys, nei daugelis linkę pripažinti. Nors žmonėms tai atrodo nenormalu, šuns pasaulyje toks elgesys dažnai yra visiškai logiškas ir net evoliuciškai pagrįstas.
Kodėl šunys apskritai ėda išmatas
Norint suprasti šį elgesį, reikia atsitraukti nuo žmogiško vertinimo. Šunys nėra išrankūs estetikos prasme. Jų protėviai nebuvo vien tik kilnūs medžiotojai – jie buvo ir maitėdos, gyvenę šalia žmonių gyvenviečių, besimaitinę atliekomis, skerdenomis ir viskuo, kas buvo prieinama.
Išmatų rijimas yra viena iš maitėdiško elgesio formų. Tyrimai rodo, kad laukiniai vilkai taip pat gali ėsti išmatas, ypač tam tikromis sąlygomis. Tai reiškia, kad koprofagija nėra „blogas įprotis“, atsiradęs dėl šiuolaikinės mitybos ar dresūros klaidų. Tai sena išgyvenimo strategija, leidusi prisitaikyti prie maisto trūkumo periodų.
2012 metų tyrimo duomenimis, maždaug kas ketvirtas šuo bent kartą gyvenime yra valgęs išmatas, o apie vieną iš šešių galima priskirti prie reguliariai taip besielgiančių. Tai ne pavienės anomalijos, o gana paplitęs reiškinys.
Ar koprofagija reiškia maisto medžiagų trūkumą?
Tai vienas labiausiai paplitusių mitų. Ilgą laiką buvo manoma, kad šunys ėda išmatas dėl vitaminų ar mineralų trūkumo, ypač B grupės vitaminų. Dar 1981 metais pasirodė tyrimų, kuriuose svarstyta, kad žarnyno bakterijos sintetina tiaminą, todėl išmatos gali būti papildomas šio vitamino šaltinis.
Tačiau problema ta, kad ši teorija nepasitvirtino praktikoje. Šiuolaikiniai šunys dažniausiai šeriami pilnaverčiais pašarais, kuriuose vitaminų ir mineralų netrūksta. Vis dėlto koprofagija niekur nedingo. Tai rodo, kad kodėl šunys ėda išmatas, daugeliu atvejų nėra susiję su mitybos nepakankamumu.
Be to, šunys dažniausiai renkasi ne bet kokias išmatas. Jie labiausiai mėgsta žolėdžių gyvūnų, tokių kaip arkliai, galvijai, elniai ar triušiai, išmatas. Taip pat labai dažnas reiškinys – kačių išmatų valgymas, ypač jei šuo turi prieigą prie kraiko dėžės. Tai labiau susiję su kvapu, skoniu ir riebalų likučiais, o ne su racionaliu „trūkstamų medžiagų papildymu“.
Kodėl vieni šunys tai daro dažniau nei kiti
Pastebėta, kad koprofagija dažniau pasitaiko namuose, kuriuose gyvena keli šunys. Vieno šuns namuose šį elgesį demonstruoja apie penktadalis gyvūnų, o kelių šunų namuose – jau trečdalis. Dažniau išmatas ryja patelės, o didžioji dalis šunų tai daro tuomet, kai išmatos dar šviežios.
Taip pat pastebėtas ryšys su elgesio ypatumais. Šunys, linkę vogti maistą, labiau domisi ir išmatomis. Tai rodo, kad koprofagija dažnai yra platesnio elgesio modelio dalis, o ne atskira problema.
Šuniukai ypač dažnai domisi išmatomis. Jie gali ėsti tiek savo, tiek kitų šunų išmatas, tačiau daugeliu atvejų toks elgesys savaime išnyksta iki devinto gyvenimo mėnesio. Patelės taip pat natūraliai ėda savo šuniukų išmatas, palaikydamos švarą guolyje, ir šis instinktas kartais gali užsitęsti.
Kada išmatų ėdimas jau turėtų kelti nerimą
Nors dažniausiai koprofagija yra normalus elgesys, yra situacijų, kai ji gali signalizuoti sveikatos problemą. Jei suaugęs šuo, kuris anksčiau niekada to nedarė, staiga pradeda reguliariai ėsti išmatas, būtina įvertinti jo sveikatos būklę.
Tokiais atvejais reikėtų atmesti parazitines infekcijas, malabsorbcijos sindromą, skydliaukės sutrikimus ar diabetą. Šios būklės gali sukelti nuolatinį alkio jausmą arba medžiagų pasisavinimo problemas, dėl kurių šuo ieško papildomų „maisto šaltinių“.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į bendrą šuns būklę. Jei kartu su koprofagija pastebimas svorio kritimas, viduriavimas, padidėjęs troškulys ar elgesio pokyčiai, tai jau nėra vien elgesio klausimas.
Ką daryti, jei šuo ėda išmatas
Kadangi kodėl šunys ėda išmatas dažniausiai nėra susiję su mitybos trūkumu, vitaminų papildai retai išsprendžia problemą. Efektyviausias sprendimas yra aplinkos ir elgesio valdymas.
Praktikoje tai reiškia, kad reikia kiek įmanoma apriboti šuns prieigą prie išmatų. Pasivaikščiojimų metu svarbu stebėti šunį, neleisti jam laisvai lakstyti vietose, kur daug laukinių gyvūnų išmatų, o kieme nepalikti išmatų ilgam laikui. Namuose, kuriuose gyvena katės, būtina užtikrinti, kad šuo nepasiektų kraiko dėžės.
Didelę reikšmę turi ir dresūra. Komandų, susijusių su savikontrole, mokymas padeda sumažinti tokio elgesio dažnį. Tačiau svarbu suprasti, kad tai nėra „blogas“ ar „nepaklusnus“ šuo – tai instinktyvus elgesys, kurį reikia valdyti, o ne bausti.
Ar koprofagija pavojinga šuns sveikatai
Dažniausiai pats išmatų ėdimas nėra pavojingas, tačiau rizika slypi tame, kas gali būti išmatose. Parazitai, bakterijos ar tam tikri vaistų likučiai gali sukelti papildomų problemų. Todėl net jei elgesys laikomas normaliu, jo toleruoti nereikėtų.
Svarbiausia suprasti, kad koprofagija nėra gėdos ženklas ar šeimininko klaida. Tai natūralus, evoliuciškai susiformavęs elgesys, kuris kartais peržengia ribas. Stebint šunį, vertinant jo sveikatą ir valdant aplinką, šią problemą dažniausiai galima suvaldyti be drastiškų priemonių.
