Kodėl žmonės tampa žiaurūs šunims? Šis klausimas skaudina ne tik gyvūnų mylėtojus, bet ir visus, kurie tiki empatija ir pagarba gyvybei. Nors atrodytų, kad normalus žmogus neturėtų kelti rankos prieš silpnesnį, realybėje vis dar girdime istorijas apie mušamus, kankinamus ar apleistus šunis. Kodėl taip vyksta? Kodėl žmonės tampa žiaurūs šunims net tada, kai gyvūnas nieko blogo nepadarė?
Tiesos paieškos veda ne tik į moralę, bet ir į psichologiją. Ir būtent ten slypi atsakymai, apie kuriuos dažnai vengiama kalbėti.
Žiaurumas nėra instinktas – jis atsiranda iš vidaus
Kad ir kaip skausminga tai pripažinti, žiaurus elgesys su gyvūnais dažniausiai kyla ne iš spontaniškos neapykantos, o iš žmogaus vidinių problemų. Šuo netampa priežastimi – jis tampa lengvu taikiniu.
Kodėl? Nes šuo yra silpnesnis, negali apsiginti, negali skųstis ir vis tiek grįžta pas savo šeimininką. Tai pavojingas derinys tiems, kurie savyje nešiojasi agresiją.
1. Vaikystės traumos ir neišmoktos emocijos
Vienas stipriausių rizikos veiksnių – vaikystėje patirtas smurtas arba emocinis apleistumas. Žmogus, nemokantis tvarkytis su pykčiu, dažnai atkartoja modelį, kurį matė augdamas. Ir nors tai nepateisina žiaurumo, tai padeda suprasti, iš kur jis atsiranda.
Tokie žmonės gyvūną gali suvokti ne kaip jaučiantį padarą, o kaip „objektą“, į kurį galima saugiai nukreipti emocijas, kurių nemoka valdyti.
2. Kontrolės siekis ir galios demonstravimas
Kai kurie žmonės tampa žiaurūs šunims, nes tai yra vienas iš būdų patirti kontrolę. Tai ypač dažna situacijoje, kai žmogus jaučiasi silpnas kitose gyvenimo srityse: darbe, santykiuose, finansuose.
Šuo tampa lyg „įrankis“, kuriuo bandoma pajusti galią. Toks elgesys visada rodo gilesnę problemą – menką savivertę ir įsišaknijusį bejėgiškumo jausmą.
3. Empatijos stoka arba sutrikimai
Kai kurie asmenys turi ribotą empatiją arba tam tikrų asmenybės bruožų, kurie trukdo matyti gyvūną kaip jaučiantį. Tai gali būti:
- narcizinis asmenybės tipas,
- antisocialiniai bruožai,
- emocinis šaltumas,
- empatijos išmokimo spragos.
Tokie žmonės nesugeba pajusti gyvūno skausmo, todėl jiems lengva jį ignoruoti arba pateisinti savo veiksmus.
4. Stresas ir agresijos iškrovimas
Kai kurie žmonės tampa žiaurūs šunims tada, kai jų emocijos pasiekia lūžio tašką. Čia šuo tampa netinkamu iškrovos objektu, nors su tikrąja problema jis neturi nieko bendro.
Tai gali būti:
- darbinis stresas,
- santykių krizės,
- depresija,
- priklausomybės.
Gyvūnas tampa tarsi „saugia“ vieta išlieti įtampą, nes jis negali pasipriešinti.
5. Nežinojimas ir klaidingas supratimas apie „dresūrą“
Deja, iki šiol gajus mitas, kad šunį galima „auklėti“ bausmėmis. Kai kurie žmonės tiki, kad agresija padeda „įvesti tvarką“, nes taip darė jų tėvai ar kaimynai.
Tai ne žiaurumo pateisinimas, bet tai paaiškina, kodėl kai kurie smurtauja ne iš pykčio, o iš įsitikinimo, jog tai normalu. Tokie žmonės dažnai net nesupranta, kad jų elgesys laikomas kankinimu.
6. Žmogus žiaurėja, kai nejaučia atsakomybės
Žmogus žiaurėja tada, kai nejaučia jokios atsakomybės. Ten, kur nėra kontrolės, reakcijos ar pasekmių, žiaurumas visada auga. Jei visuomenė tyli, o aplinkiniai nusisuka, smurtautojas ima jaustis visagalis. Todėl būtina pranešti apie žiaurumą, kalbėti garsiai ir palaikyti įstatymų vykdymą. Tik tada smurtas pradeda trauktis, o ne plėstis.
7. Pavojinga tiesa: žiaurumas gyvūnams – pirmas raudonas signalas
Psichologai pabrėžia, kad žiaurus elgesys su gyvūnais dažnai yra pirmasis ženklas, jog žmogus gali būti pavojingas ir žmonėms. Tai statistiškai įrodyta: daugybė smurtautojų vaikystėje engė gyvūnus, o vėliau – partnerius, vaikus ar svetimus žmones.
Todėl klausimas „Kodėl žmonės tampa žiaurūs šunims?“ neapsiriboja vien gyvūnų gerove – tai ir visuomenės saugumo klausimas.
Ką daryti, jei pastebi tokį elgesį?
Jeigu pastebi žiaurų elgesį su gyvūnu, svarbiausia nereaguoti pasyviai. Tokie žmonės retai sustoja patys. Reikia elgtis ryžtingai: fiksuoti įrodymus – ar tai būtų nuotraukos, ar trumpas vaizdo įrašas – paskambinti 112 ir informuoti Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, policiją ar gyvūnų gerovės organizacijas. Kiekvienas žingsnis, net ir mažas, gali tapti tuo, kuris išgelbės gyvybę.
Išvada: žiaurumas nėra atsitiktinumas
Kodėl žmonės tampa žiaurūs šunims? Todėl, kad jie patys neša neišgydytas žaizdas, nevaldomas emocijas ar gilius psichologinius sutrikimus. Nė vienas šuo neatsakingas už žmogaus agresiją, tačiau mūsų pareiga – neleisti, kad tokia agresija liktų nepastebėta.
Gyvūnai negali pasakyti, kad jiems skauda. Bet mes galime. Ir privalome.
