Kalcis yra viena svarbiausių mineralinių medžiagų šuns organizmui. Jis būtinas kaulų ir dantų formavimuisi, nervinių impulsų perdavimui, raumenų susitraukimui ir normaliam širdies ritmui palaikyti. Dėl šių funkcijų ilgus metus kalcio trūkumas buvo laikomas didele problema, ypač šuniukams. Tačiau šiandien situacija apsivertė – vis dažniau veterinarai susiduria su priešinga bėda, kai per daug kalcio šuniukui sukelia rimtų, kartais negrįžtamų pasekmių.
Šiuolaikiniai komerciniai pašarai jau yra subalansuoti, tačiau šeimininkai dažnai, vedini gerų norų, papildomai duoda mineralų, vitaminų ar kaulų miltelių. Tai ypač pavojinga sparčiai augantiems didelių ir milžiniškų veislių šuniukams, kurių organizmas itin jautriai reaguoja į mitybos disbalansą.
Kodėl kalcio perteklius tapo problema
Anksčiau šunys dažnai buvo šeriami naminiu maistu, kuriame dominavo mėsa ir subproduktai. Toks racionas turėjo daug fosforo ir per mažai kalcio, todėl papildai buvo būtini. Atsiradus aukštos kokybės pramoniniams pašarams, ši problema praktiškai išnyko. Vis dėlto įprotis „papildomai sustiprinti“ šuniuko mitybą niekur nedingo.
Šeimininkai dažnai tiki, kad daugiau kalcio reiškia stipresnius kaulus, greitesnį augimą ar „gražesnį“ šuns sudėjimą. Kartais papildai duodami visai specifiniais tikslais, pavyzdžiui, tikintis, kad greičiau „atsistos“ ausys. Deja, šuniuko organizmas nėra pajėgus pats reguliuoti perteklinio kalcio pasisavinimo, todėl jis kaupiasi ten, kur neturėtų.
Kaip kalcio perteklius veikia augantį organizmą
Šuniukų organizmas, priešingai nei suaugusių šunų, negali efektyviai kontroliuoti, kiek kalcio pasisavinama iš maisto. Kai jo racione per daug, sutrinka normalus kaulų ir kremzlių brendimas. Slopinamas osteoklastų aktyvumas, dėl ko kaulinis audinys nebeatsinaujina taip, kaip turėtų.
Dėl šių procesų didėja rizika susirgti įvairiomis vystymosi ligomis. Tyrimais įrodyta, kad per daug kalcio šuniukui siejamas su klubo sąnario displazija, hipertrofine osteodistrofija ir disekuojančiu osteochondritu. Šios ligos ne tik sukelia skausmą, bet ir gali lemti ilgalaikius judėjimo sutrikimus ar net eutanaziją, jei gyvūnas nebegali gyventi be nuolatinio skausmo.
Hipertrofinė osteodistrofija ir kitos pasekmės
Hipertrofinė osteodistrofija dažniausiai pasireiškia 3–6 mėnesių amžiaus stambių veislių šuniukams. Liga ypač dažna tais atvejais, kai dideli kalcio kiekiai derinami su vitaminu D. Kaulinis audinys ima „peraugti“, didėja jo mineralizacija, o tai sukelia stiprų skausmą, karščiavimą, simetriškas galūnių deformacijas ir šlubavimą. Sunkiais atvejais kalcio sankaupos gali atsirasti net kraujagyslėse, inkstuose ar kvėpavimo takuose.
Disekuojantis osteochondritas dažniausiai pasireiškia kiek vėliau, 4–10 mėnesių amžiaus šuniukams. Šios ligos metu sąnariuose kaupiasi skystis, kuris atskiria kremzlinį audinį nuo kaulo, sukelia uždegimą ir skausmą. Kai pasirodo pirmieji simptomai, tokie kaip šlubavimas ar sąnarių patinimas, žala dažnai jau būna padaryta.
Moksliniai įrodymai ir praktiniai pavyzdžiai
Vienas dažnai cituojamų eksperimentų buvo atliktas su vokiečių dogais. Šuniukai, gavę didesnį kalcio kiekį racione, prarado apetitą, augo netolygiai ir dėl kaulų deformacijų netaisyklingai statė galūnes. Šie rezultatai aiškiai parodė, kad net ir trumpalaikis kalcio perteklius augimo laikotarpiu gali turėti ilgalaikių pasekmių.
Praktikoje veterinarai ne kartą susidūrė su situacijomis, kai suaugę šunys nebegalėjo judėti be skausmo vien todėl, kad augdami gavo per daug papildų. Tokiais atvejais problema slypi ne aplaidume, o per dideliame noruose „padaryti geriau“.
Kaip išvengti kalcio perdozavimo
Jeigu šuniukas šeriamas visaverčiu, subalansuotu komerciniu pašaru, papildomas kalcis jam nereikalingas. Visi būtini mineralai jau yra tinkamomis proporcijomis. Papildai gali būti svarstomi tik tais atvejais, kai šuniukas gauna dalį ar visą racioną naminiu būdu, ir net tada jie turi būti skaičiuojami itin tiksliai.
RAW ar BARF mitybos atveju kalcio šaltiniu paprastai tampa žali mėsiški kaulai. Tokiu atveju svarbu laikytis proporcijų, nes ir čia lengva persistengti. Kaulų kiekis racione turi būti kontroliuojamas, kad bendras kalcio kiekis neviršytų rekomendacijų.
Ne mažiau svarbu palaikyti tinkamą kūno būklę. Augantis šuniukas turėtų būti liesokas, su lengvai apčiuopiamais šonkauliais. Per didelis kalorijų kiekis skatina pernelyg spartų augimą, kuris dar labiau didina ortopedinių problemų riziką. Tyrimai rodo, kad ne baltymų kiekis, o kalorijų perteklius ir antsvoris yra pagrindiniai rizikos veiksniai.
Subalansuotas požiūris į kalcį
Didelių veislių šuniukų racione rekomenduojamas aiškiai apibrėžtas kalcio kiekis, suderintas su fosforu. Santykis tarp šių mineralų yra toks pat svarbus kaip ir absoliutus jų kiekis. Per mažas kalcio kiekis taip pat nėra sprendimas, nes nėra įrodymų, kad jis sumažintų sąnarių ligų riziką lyginant su normaliu, subalansuotu racionu.
Augimo laikotarpiu šuniukai yra itin jautrūs mitybos klaidoms. Jie negali patys „atsirinkti“, kiek kalcio jiems reikia, todėl visa atsakomybė tenka šeimininkui. Būtent todėl per daug kalcio šuniukui šiandien laikoma viena pavojingiausių, nors ir dažnai neįvertinamų mitybos klaidų.
Pabaiga
Geri norai ne visada veda į gerus rezultatus. Kalcis yra būtinas, tačiau tik tada, kai jo kiekis atitinka realius šuniuko poreikius. Papildai be aiškaus pagrindo gali pakenkti labiau nei jų trūkumas. Jei kyla abejonių dėl mitybos, visada geriausia pasikonsultuoti su veterinaru ar gyvūnų mitybos specialistu, o ne pasikliauti mitais ar patarimais iš šalies.
