Jeigu jūsų šuo vasarą staiga greičiau pavargsta, ima kosėti arba atrodo „nebe toks kaip anksčiau“, lengva viską nurašyti karščiui ar amžiui. Bet kartais už to slepiasi rimtesnė priežastis – širdies kirmėlės šunims (Dirofilaria immitis). Tai parazitai, kurie į šuns organizmą patenka per uodo įkandimą ir ilgainiui apsigyvena plaučių arterijose bei dešinėje širdies pusėje. Negydoma infekcija gali progresuoti iki plaučių hipertenzijos, širdies nepakankamumo ir gyvybei pavojingų komplikacijų.
Svarbiausia šioje temoje – liga dažnai ilgai būna „tyli“. Todėl aiškus supratimas, kaip ji plinta, ką stebėti ir kaip apsisaugoti, realiai gali išgelbėti šuns gyvenimą.
Kaip šuo užsikrečia Dirofilaria immitis?
Uodas tampa „tarpininku“ tarp sergančio ir sveiko šuns. Jei uodas įkanda užsikrėtusiam šuniui, jis kartu su krauju paima mikroskopines lervas (mikrofiliarijas). Per maždaug 10–14 dienų jos subręsta uodo organizme iki užkrečiamos stadijos. Tada, kitą kartą įkandęs sveikam šuniui, uodas perduoda lervas į audinius.
Toliau prasideda ilga kelionė: lervos migruoja organizme ir per 6–9 mėnesius išsivysto į suaugusias kirmėles, kurios įsikuria plaučių arterijose ir širdies dešiniajame skilvelyje. Būtent todėl simptomai dažnai neatsiranda iš karto – šuo gali atrodyti sveikas, nors procesas jau vyksta.
Ankstyvi ir pažengę simptomai
Pirmi ženklai dažniausiai būna „neaiškūs“: šuo greičiau pavargsta, nenoriau bėgioja, tampa ramesnis. Aktyvūs šunys simptomus dažnai parodo greičiau, nes jų širdis ir plaučiai gauna didesnį krūvį, o pasyvesni augintiniai gali ilgai atrodyti visai normaliai.
Dažniausi požymiai – ištvermės kritimas, vangumas, apetito sumažėjimas, svorio kritimas. Vėliau atsiranda kvėpavimo simptomai: sausas kosulys, dusulys, sunkesnis kvėpavimas po krūvio. Pažengus ligai gali vystytis plaučių arterijų hipertenzija ir stazinis širdies nepakankamumas, dėl kurio kaupiasi skysčiai (pvz., pilvo ertmėje), šuo gali atrodyti „išsipūtęs“, dar labiau silpti.
Kartais pasitaiko labai pavojinga forma – kai parazitų daug ir jie sukelia staigų kraujotakos sutrikimą (vadinamą kavalio sindromu). Tokiais atvejais būklė gali blogėti greitai ir reikalinga skubi veterinarinė pagalba.
Kaip nustatoma liga?
Diagnozė dažniausiai prasideda nuo kraujo tyrimų. Populiariausias atrankinis tyrimas – antigeno testas, kuris aptinka suaugusių patelių išskiriamus baltymus. Papildomai gali būti tiriama, ar kraujyje yra mikrofiliarijų (pvz., modifikuotas Knott metodas ar kraujo tepinėlis).
Kad būtų įvertinta, kiek liga pažengusi ir kokia rizika gydymo metu, dažnai daromos krūtinės rentgenogramos, echokardiografija, kartais papildomi bendrieji kraujo ir šlapimo tyrimai. Svarbu žinoti vieną niuansą: neigiamas mikrofiliarijų tyrimas dar nereiškia, kad šuo neužsikrėtęs – kai kuriais atvejais mikrofiliarijų kraujyje tiesiog nebūna.
Gydymas: kodėl jis nėra „viena tabletė ir viskas“
Širdies kirmėlių gydymo tikslas – sunaikinti parazitus ir kartu suvaldyti uždegiminę reakciją bei tromboembolijų riziką. Problema ta, kad žuvę parazitai turi „pasišalinti“ iš organizmo, o tai gali sukelti užsikimšimus plaučių kraujotakoje. Dėl to gydymo planas visada turi būti individualus ir prižiūrimas veterinaro.
Dažnai taikomas derinys: preparatai, veikiantys mikrofiliarijas ir jaunas lervas (makrocikliniai laktonai), bei adulticidinis gydymas, nukreiptas į suaugusias kirmėles (dažniausiai melarsomino dihidrochloridas). Neretu atveju skiriamas ir doksiciklinas, siekiant sumažinti Wolbachia bakterijos įtaką ir uždegimines reakcijas.
Itin svarbi gydymo dalis – fizinio krūvio ribojimas. Po adulticidinio gydymo šuo turi būti „ramybės režime“, nes intensyvus judėjimas didina tromboembolijos riziką. Tai viena dažniausių klaidų: šuo jaučiasi geriau, šeimininkas „paleidžia“ lakstyti, ir tada būklė staiga pablogėja.
Prevencija: ką realiai daryti, kad rizika būtų minimali
Prevencija šioje ligoje yra didžiulis laimėjimas, nes profilaktika paprastai yra paprastesnė, saugesnė ir pigesnė nei gydymas. Ji remiasi dviem kryptimis: reguliaria chemoprofilaktika ir uodų įkandimų mažinimu.
- Profilaktiniai vaistai (makrocikliniai laktonai) pagal veterinaro rekomendaciją, dažniausiai kas mėnesį uodų sezono metu; vyresniems šunims prieš pradedant profilaktiką verta atlikti antigeno testą.
- Uodų kontrolė: repelentai, antiparazitinės priemonės, tinkleliai namuose, vengimas būti lauke piko metu (vakarais, naktį, prie vandens telkinių).
- Kelionės į endemines šalis: profilaktiką pradėti iš anksto, tęsti kelionės metu ir po grįžimo, kaip nurodo veterinaras.
- Reguliarus testavimas (dažniausiai kartą per metus), kad besimptomė infekcija būtų aptikta anksčiau.
Širdies kirmėlės ilgai gali nesimatyti, todėl prevencijos esmė – ne laukti simptomų, o užkirsti kelią.
Paplitimas ir rizikos veiksniai: ar tai aktualu mums?
Tradiciškai didžiausias paplitimas siejamas su šiltesniais regionais, tačiau dėl ilgėjančio šiltojo sezono ir uodų aktyvumo rizika auga ir vidutinio klimato zonose. Praktikoje tai reiškia: net jei šuo nekeliauja, bet vasarą daug laiko praleidžia lauke, ypač prie vandens, rizika nėra teorinė.
Labiausiai pažeidžiami šunys, kurie gyvena sodybose, prie ežerų, miškų, turi didelį kontaktą su uodais ir negauna reguliarios profilaktikos. Dažniau diagnozuojama 3–8 metų amžiaus šunims, bet užsikrėsti gali bet kuris.
Pabaigai: kada verta sunerimti
Jeigu pastebite, kad šuo ilgiau atsigauna po krūvio, sausai kosti, tampa vangus ar krenta svoris – geriau ne spėlioti, o pasitikrinti. Širdies kirmėlės šunims yra viena iš tų ligų, kur ankstyvas nustatymas ir teisingas planas turi milžinišką reikšmę.
O jei šuo jau sveikas ir jokių simptomų nėra – tai dar geresnė situacija, nes tuomet logiškiausias žingsnis yra profilaktika. Tokiu būdu širdies kirmėlės šunims lieka ne diagnozė, o tiesiog tema, apie kurią žinote ir kurios išvengiate.
