Šuns viduriavimas yra viena dažniausių priežasčių, dėl kurių šeimininkai sunerimsta. Kartais jis praeina savaime per dieną ar dvi, o kartais tampa pirmuoju rimtos sveikatos problemos ženklu. Didžiausia klaida – visus atvejus vertinti vienodai. Šuns viduriavimas gali būti ir laikina organizmo reakcija, ir signalas, kad gyvūnui reikia skubios pagalbos.
Svarbiausia – ne pats viduriavimas, o tai, kas jį lydi.
Kada šuns viduriavimas dar gali būti laikomas normaliu
Lengvas, trumpalaikis šuns viduriavimas dažnai pasireiškia dėl mitybos pokyčių. Naujas maistas, per staigus perėjimas prie kito pašaro, skanėstai ar „paragavimai“ nuo stalo gali sudirginti virškinimo sistemą. Tokiu atveju šuo paprastai jaučiasi gerai, yra aktyvus, noriai geria vandenį ir neturi kitų simptomų.
Viduriavimas taip pat gali pasireikšti po streso. Kelionės, parodos, nauji gyvūnai namuose, triukšmingos aplinkos ar pasikeitusi rutina kai kuriems šunims stipriai veikia žarnyną. Tokiais atvejais išmatos suminkštėja, bet bendra savijauta dažniausiai išlieka gera.
Jeigu šuns viduriavimas trunka trumpai, neatsiranda kraujo, gleivių, stipraus kvapo, o pats šuo elgiasi įprastai, dažniausiai pakanka stebėjimo ir laikino mitybos koregavimo.
Kada viduriavimas jau tampa įspėjamuoju ženklu
Situacija keičiasi tada, kai viduriavimas užsitęsia arba atsiranda papildomi simptomai. Šuns viduriavimas, trunkantis ilgiau nei parą, ypač jei kartojasi dažnai, niekada neturėtų būti ignoruojamas. Dar labiau sunerimti reikėtų, jei išmatose pastebimas kraujas, gleivės ar jos tampa labai tamsios, beveik juodos.
Pavojingas ženklas yra ir viduriavimas kartu su vangumu, apetito praradimu, vėmimu ar karščiavimu. Tokiais atvejais dažnai kalbame ne apie paprastą virškinimo sutrikimą, o apie infekcijas, apsinuodijimus, parazitines ligas ar vidaus organų problemas.
Ypač atsargiai reikia vertinti šuniukų ir senų šunų viduriavimą. Jų organizmas daug greičiau netenka skysčių, todėl dehidratacija gali išsivystyti labai greitai ir tapti gyvybei pavojinga.
Kraujo atsiradimas – ne visada tas pats
Ne visas kraujas išmatose reiškia tą patį. Ryškiai raudonas kraujas dažniausiai rodo apatinės žarnyno dalies dirginimą ar uždegimą. Tamsios, deguto spalvos išmatos signalizuoja apie galimą kraujavimą viršutinėje virškinimo trakto dalyje ir reikalauja skubios veterinarinės apžiūros.
Net jei kraujo kiekis atrodo nedidelis, tai nėra „normali“ būsena. Šuns viduriavimas su krauju visada yra priežastis kreiptis į specialistą, net jei šuo dar atrodo pakankamai aktyvus.
Kada viduriavimas susijęs su rimtomis ligomis
Kartais šuns viduriavimas yra tik vienas iš gilesnės problemos simptomų. Jis gali lydėti kasos uždegimą, kepenų ligas, žarnyno uždegiminius sindromus, hormoninius sutrikimus ar net navikinius procesus. Tokiais atvejais viduriavimas dažnai kartojasi bangomis, gali keistis jo intensyvumas, bet visiškai neišnyksta.
Taip pat svarbu nepamiršti parazitų. Net reguliariai nukirminami šunys kartais gali užsikrėsti pirmuonimis ar kitais parazitais, kurie sukelia lėtinį ar pasikartojantį viduriavimą be ryškių kitų simptomų.
Kodėl „palauksim, gal praeis“ ne visada gera idėja
Dalis šeimininkų linkę laukti kelias dienas tikėdamiesi, kad šuns viduriavimas praeis savaime. Kai kuriais atvejais tai gali būti nepavojinga, tačiau rizika slypi tame, kad per tą laiką būklė gali stipriai pablogėti. Ypač greitai tai nutinka mažiems, jauniems ar silpnesniems gyvūnams.
Kuo ilgiau organizmas netenka skysčių ir elektrolitų, tuo sunkiau atstatyti pusiausvyrą. Be to, negydomos pagrindinės priežastys gali komplikuotis ir sukelti ilgalaikių pasekmių.
Kaip elgtis, kol situacija neaiški
Jeigu šuns viduriavimas prasidėjo staiga, bet bendra savijauta gera, svarbiausia užtikrinti, kad šuo gertų pakankamai vandens. Stebėjimas turi būti aktyvus, o ne pasyvus – svarbu sekti ne tik išmatas, bet ir elgesį, energiją, apetitą.
Jeigu kyla bent menkiausia abejonė, geriau pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju anksčiau, o ne per vėlai. Tai ypač svarbu, jei viduriavimas kartojasi arba pasireiškia ne pirmą kartą per trumpą laiką.
Pabaigai
Šuns viduriavimas pats savaime nėra liga, tačiau jis visada yra signalas, kad organizme kažkas vyksta. Kartais tai tik trumpalaikė reakcija, o kartais – pirmasis rimtos problemos ženklas. Gebėjimas atskirti šias situacijas ir laiku sureaguoti yra viena svarbiausių atsakingo šeimininko pareigų.
