Jeigu šuo kasosi be blusų, tai nebūtinai reiškia, kad problema nereikšminga. Nuolatinis kasymasis yra signalas, kad augintinio oda sudirgusi arba organizme vyksta tam tikri pokyčiai. Kartais tai gali būti laikinas odos sausumas, tačiau kai kuriais atvejais – alergija, infekcija ar net rimtesnė liga. Svarbiausia – neignoruoti simptomų ir suprasti galimas priežastis.
Kodėl šuo kasosi be blusų?
Kai šuo tai daro, dažniausiai problema slypi ne išoriniuose parazituose, o odos ar imuninės sistemos reakcijose. Net jei reguliariai naudojate priemones nuo blusų, niežėjimas gali atsirasti dėl kitų veiksnių.
Dažniausia priežastis – alergija. Šunys gali būti jautrūs maisto sudedamosioms dalims, aplinkos alergenams ar net buitinėms cheminėms medžiagoms. Niežėjimas dažnai pasireiškia letenų laižymu, ausų kasymu ar pilvo srities dirginimu.
Kita priežastis – odos sausumas. Ypač šaltuoju sezonu, kai patalpose veikia šildymas, oda praranda drėgmę. Dėl to ji pradeda pleiskanoti, atsiranda tempimo jausmas, o šuo reaguoja kasymusi.
Taip pat galimos grybelinės ar bakterinės infekcijos. Jos dažnai išsivysto tada, kai oda jau būna pažeista dėl alergijos ar intensyvaus kasymosi. Oda gali parausti, atsirasti nemalonus kvapas ar net šlapiuojančios vietos.
Maisto netoleravimas ir alergijos
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl šuo kasosi be blusų, yra netinkama mityba. Kai kurie baltymai ar grūdai gali sukelti imuninės sistemos reakciją. Tokiu atveju organizmas reaguoja odos uždegimu.
Maisto alergija dažniausiai pasireiškia:
- letenų laižymu,
- ausų uždegimais,
- pilvo ir kirkšnių srities niežėjimu,
- odos paraudimu ar bėrimais.
Jeigu įtariate maisto netoleravimą, rekomenduojama atlikti eliminacinę dietą – 6–8 savaites šerti vienu, nauju baltymų šaltiniu. Svarbu šiuo laikotarpiu neduoti jokių papildomų skanėstų ar likučių nuo stalo.
Aplinkos veiksniai ir kontaktinis dermatitas
Kartais šuo kasosi be blusų dėl aplinkos poveikio. Žiedadulkės, dulkės, pelėsis ar net žolė gali sukelti alerginę reakciją. Tokiu atveju niežėjimas dažniau pasireiškia sezoniškai.
Kontaktinis dermatitas gali atsirasti dėl:
- naujo šampūno,
- skalbimo priemonių,
- grindų valiklių,
- sintetinių guolių ar kilimų.
Jeigu niežėjimas prasidėjo po tam tikro produkto pakeitimo, verta sugrįžti prie ankstesnių priemonių ir stebėti, ar situacija gerėja.
Hormoniniai ir vidiniai sutrikimai
Jeigu šuo kasosi be blusų ilgą laiką, būtina atmesti vidines ligas. Hormonų disbalansas, pavyzdžiui, hipotireozė ar Kušingo sindromas, gali sukelti odos pokyčius ir niežėjimą.
Tokiais atvejais dažnai pastebimi papildomi simptomai: kailio slinkimas, svorio pokyčiai, vangumas ar padidėjęs troškulys. Tokius pokyčius gali įvertinti tik veterinarijos gydytojas, atlikęs kraujo tyrimus.
Kaip padėti šuniui, kuris kasosi?
Pirmas žingsnis – objektyviai įvertinti situaciją. Apžiūrėkite odą, ar nėra paraudimų, žaizdelių, pleiskanų ar plikų plotų. Jeigu šuo kasosi be blusų, bet oda atrodo normali, pradėti galima nuo paprastų priežiūros korekcijų.
Svarbu:
Naudoti švelnų, jautriai odai skirtą šampūną ir nemaudyti per dažnai.
Užtikrinti subalansuotą mitybą su pakankamu kiekiu omega-3 riebalų rūgščių.
Reguliariai šukuoti kailį, kad pagerėtų odos ventiliacija.
Stebėti, ar niežėjimas nesusijęs su tam tikra aplinka ar sezonu.
Jeigu situacija per 10–14 dienų nepagerėja arba blogėja, būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją. Ankstyva diagnostika padeda išvengti antrinių infekcijų.
Kada būtina kreiptis į veterinarą?
Ne kiekvienas kasymasis reiškia rimtą ligą, tačiau yra požymių, kurių ignoruoti negalima. Jeigu šuo kasosi be blusų ir kartu atsiranda šlapiuojančios žaizdos, stiprus plaukų slinkimas ar nemalonus kvapas, tai jau gali būti odos infekcija.
Taip pat pavojinga, jeigu šuo kasosi iki kraujo arba tampa vangus. Tokiais atvejais savarankiški sprendimai gali tik pabloginti situaciją.
Veterinaras gali atlikti odos nuograndų tyrimą, alergijos testus ar kraujo analizę ir nustatyti tikslią priežastį.
Prevencija ir ilgalaikė priežiūra
Norint išvengti situacijų, kai šuo kasosi be blusų, svarbi nuosekli priežiūra. Kokybiška mityba, tinkama higiena ir reguliarūs profilaktiniai patikrinimai sumažina riziką susidurti su odos problemomis.
Odos sveikata glaudžiai susijusi su bendra organizmo būkle. Todėl svarbu ne tik išorinis gydymas, bet ir visavertis racionas, pakankamas vandens kiekis bei tinkamas fizinis aktyvumas.
Jeigu problema kartojasi periodiškai, verta vesti stebėjimo užrašus – kada prasideda niežėjimas, kuo tuo metu šuo buvo šeriamas, kokia buvo aplinka. Tai padeda tiksliau nustatyti dirgiklį.
