Šuo nenori atnešti kamuoliuko ir tai dažnai suerzina labiau, nei norėtume prisipažinti. Juk atrodo taip paprasta: meti – šuo bėga – grįžta – vėl meti. O realybėje gauni žvilgsnį „čia rimtai?“ arba šuo nuskuba, paima kamuoliuką… ir nueina su juo į kitą miesto galą. Kartais šeimininkas padaro išvadą, kad šuo „tingi“, „nesupranta“ arba „jam neįdomu“. Dažniausiai priežastis būna daug žemiškesnė: genai, patirtis, motyvacija, mokymo klaidos arba net skausmas.
Ne visi šunys „sukurti“ sportui
Sportavimas nėra universalus šuns bruožas. Noras vytis judantį objektą ir noras jį parnešti – du skirtingi dalykai, ir abu gali stipriai skirtis tarp veislių bei net tarp tos pačios vados šuniukų. Retriverių tipo šunys istoriškai buvo veisiami atnešti sumedžiotą paukštį, todėl daugeliui jų parnešimas ateina lengviau. Tuo tarpu sarginiai, koviniai, šiaurės rogių ar kai kurie skalikų tipai gali turėti visai kitą „darbo programą“: vytis, sekti, saugoti, bet nebūtinai grąžinti.
Tai nereiškia, kad tokių veislių šuo niekada neišmoks. Tai reiškia, kad jam gali reikėti daugiau paaiškinimo ir geresnės motyvacijos, o šeimininkui – mažiau lūkesčio, kad viskas vyks „iš pirmo karto“.
Šuo gali nežinoti, kad žaidimas yra „dviejų žmonių“
Dažna situacija: šuo kamuoliuką pagauna, apsidžiaugia, bet nemato prasmės grįžti. Nes jam visas veiksmas vyksta ten, kur kamuoliukas. Jei niekas jo gyvenime neparodė, kad grįžimas yra žaidimo dalis, jis ir nesupras, kodėl turėtų atiduoti „laimikį“. Tai ypač būdinga šunims, kurie anksčiau mažai žaidė su žmogumi arba gyveno aplinkoje, kur žaislai buvo „tiesiog daiktai“, o ne bendravimo priemonė.
Tokiu atveju pirmas žingsnis dažnai nėra mėtymas toliau ir stipriau. Pirmas žingsnis – išmokyti, kad kontaktas su žmogumi yra žaidimo centras. Kai šuo supranta, kad smagiausia dalis vyksta prie tavęs, tada ir grįžimas atsiranda natūraliau.
Mokymo klaida, kuri viską sugadina: atiminėjimas ir vaikymasis
Jei šuo kamuoliuką paima ir pabėga, daug kas instinktyviai daro vieną iš dviejų dalykų: vejasi šunį arba bando jėga atimti. Abiem atvejais šuo gauna pamoką, kad kamuoliukas yra „reikalas, kurį reikia saugoti“. Vaikymasis šuniui dažnai tampa geriausia žaidimo dalimi: „pagauk mane, jei gali“. O atiminėjimas, ypač jei lydimas pykčio, išmoko, kad grįžti su daiktu pas žmogų yra blogas sandoris.
Čia labai gelbsti „mainai“. Šuo atneša kamuoliuką (ar bent priartėja) ir gauna kažką geresnio: kitą žaislą, skanėstą, trumpą traukimo žaidimą. Tokiu būdu jis ne praranda, o laimi. Kai šuo supranta, kad atiduoti yra verta, atsiranda ir noras grįžti.
Šuo gali būti nemotyvuotas pačiu kamuoliuku
Kartais problema ne „atnešime“, o tame, kad kamuoliukas šuniui tiesiog nuobodus. Vieniems šunims labiau patinka traukimo žaislai, kitiems – minkšti daiktai, tretiems – kvapnūs žaislai, ketvirtiems – šnypščiantys ar šokinėjantys. Dar kitiems patinka judesys, bet ne paties daikto nešimas. Taip pat svarbu, kur žaidžiate: jei aplink pilna kvapų, kitų šunų, žmonių, triukšmo, šuns smegenys gali būti „užimtos“ visai kitais dalykais.
Jei nori realiai patikrinti motyvaciją, pradėk namuose ar ramioje vietoje ir rinkis žaislą, kuris šuniui iš tiesų „įsijungia“. Kartais užtenka pakeisti kamuoliuką į kitokį, ir staiga atsiranda visas žaidimas.
Šuo gali būti išmokęs, kad „imti į snukį“ yra pavojinga
Kai kurie šunys nenori nei paimti, nei nešti, nes ankstyvoje patirtyje buvo daug barimo už „paimtus daiktus“. Šuniukas, kuris tyrinėja pasaulį burna, gali nuolat girdėti „FU!“, „PALIK!“ ir patirti stresą, kai tik ką nors sugriebia. Rezultatas – atsargumas su daiktais, nepasitikėjimas, o kartais ir vengimas žaidimų, kur reikia ką nors nešti.
Tokiu atveju padeda grįžti prie bazės: labai trumpi, labai lengvi „paimk–palaikyk–paleisk“ žingsniai, daug pagyrimo, daug ramybės. Šuo turi vėl patikėti, kad laikyti daiktą burnoje nėra „blogai“.
Kai šuo nustojo žaisti staiga, pirmiausia galvok apie sveikatą
Jei anksčiau šuo bėgdavo paskui kamuolį, o dabar vengia, sustoja, sėda, grįžta lėčiau arba renkasi tik trumpą atstumą, verta rimtai pagalvoti apie diskomfortą. Kamuoliuko vijimasis ir staigus stabdymas apkrauna sąnarius, nugarą, kaklą. Vyresniems šunims arba šunims su ankstesnėmis traumomis tai gali būti tiesiog skausminga. Kartais problema slypi ir burnoje: skaudantis dantis, dantenų uždegimas, svetimkūnis – ir šuo nebenori nieko nešti.
Jei matai bet kokį šlubavimą, nenorą šokinėti, keistą kramtymą, staigų aktyvumo kritimą ar pasikeitusią nuotaiką, protingiausia pirmiausia atmesti medicinines priežastis.
Kaip padėti: svarbiausia – aiški schema ir trumpi laimėjimai
Sportavimas dažnai „susiklijuoja“ tada, kai šuo supranta du dalykus: grįžus prasideda geriausia dalis ir atiduoti apsimoka. Pradžia turėtų būti tokia lengva, kad šuo beveik negalėtų suklysti: labai trumpas metimas, daug pagyrimo už bet kokį judėjimą atgal, mainai už atidavimą. Kuo daugiau konfliktų dėl žaislo, tuo mažiau noro grįžti.
Ir dar vienas paradoksas: kuo labiau žmogus nervinasi, tuo blogiau sekasi. Šuo puikiai pagauna įtampą, o aportas turi būti lengvas, smagus žaidimas, o ne egzaminas.
Pabaiga
Šuo nenori atnešti kamuoliuko ne todėl, kad yra „blogas“ ar „kvailas“. Dažniausiai jis arba neturi stipraus genetinio polinkio, arba niekas jo neišmokė, kad grįžimas yra žaidimo dalis, arba jis jau turi blogų patirčių su atiminėjimu. Kartais priežastis labai paprasta: netinkamas žaislas, per daug dirgiklių aplink, o kartais – skausmas. Kai atrandi tikrą priežastį ir pradedi nuo mažų, aiškių laimėjimų, labai daug šunų išmoksta sportuoti… net jei iš pradžių atrodė, kad tai „ne jų tema“.
