Ryte imi pavadėlį, atidarai duris, o šuo sustingsta. Jokio džiaugsmo, jokio uodegos vizginimo. Tik žvilgsnis, pilnas nerimo. Jei galvoje sukasi mintis „šuo staiga bijo išeiti į lauką“, tu nesi vienas. Tai viena dažniausių situacijų, su kuria susiduria net patyrę šunų šeimininkai.
Svarbiausia suprasti vieną dalyką – šuo taip nesielgia „iš oro“. Už tokio elgesio visada slypi priežastis. Kartais ji akivaizdi, kartais labai subtili, tačiau šuns baimė beveik visada yra reakcija į patirtį, pojūtį arba vidinį diskomfortą. Kuo greičiau tai suprasi, tuo lengviau bus padėti savo augintiniui.
Šunys nekalba, bet jie puikiai komunikuoja elgesiu. Staigus atsisakymas eiti į lauką yra tarsi tylus prašymas: „man nesaugu“.
Kas iš tiesų gali slypėti už staigios baimės
Viena dažniausių priežasčių yra išgąstis. Garsus triukšmas, fejerverkai, griaustinis, motociklas ar net netikėtai nukritęs daiktas gali suformuoti stiprią neigiamą asociaciją. Jei toks įvykis nutiko lauke arba prie laiptinės durų, šuo gali pradėti sieti visą išėjimą su pavojumi. Žmogui tai atrodo smulkmena, bet šuns atmintyje toks momentas gali įsirėžti labai giliai.
Ne mažiau svarbi ir fizinė savijauta. Jei šuo jaučia skausmą, jis gali vengti judėjimo, ypač jei lauke tenka lipti laiptais, šokti nuo bortelio ar eiti ilgesnį atstumą. Sąnarių problemos, nugaros skausmas ar net įtrūkęs nagas kartais pasireiškia būtent taip – šuo nebeina į lauką, nors namuose atrodo pakankamai ramus.
Yra ir emocinių priežasčių. Staigūs pokyčiai namuose, naujas šeimos narys, persikraustymas, ilgesnis šeimininko nebuvimas ar net pasikeitusi dienotvarkė gali sukelti nerimą. Kai šuo jaučiasi nestabiliai viduje, išėjimas į išorinį pasaulį tampa dar didesniu iššūkiu.
Kai kuriais atvejais baimė išryškėja po nemalonios patirties. Tai gali būti konfliktas su kitu šunimi, grubus žmogaus gestas, staigus tempimas pavadėliu ar net nemalonus kvapas, kurio mes patys nepastebime. Šunys prisimena ne detales, o jausmą. Jei lauke buvo baisu, laukas tampa problema.
Kodėl spaudimas situaciją tik pablogina
Natūrali žmogaus reakcija – tempti, raginti, bandyti „pralaužti“. Tačiau būtent tai dažnai padaro didžiausią žalą. Kai šuo jaučia baimę, jis nėra užsispyręs ar nepaklusnus. Jo nervų sistema veikia išgyvenimo režimu. Spaudimas tik patvirtina, kad situacija pavojinga.
Šuo gali pradėti drebėti, gulėti ant žemės, priešintis pavadėliui ar net bandyti sprukti. Kuo daugiau kartų tokia patirtis pasikartos, tuo stipresnė bus baimė. Todėl labai svarbu keisti ne šuns elgesį jėga, o jo emociją.
Kaip padėti šuniui jaustis saugiau
Pirmas žingsnis – stebėjimas. Atkreipk dėmesį, kurioje vietoje šuo sustoja. Ar tai durys, laiptinė, kiemas, ar konkretus kampas? Tai padeda suprasti, kur prasideda baimė. Kartais pakanka pakeisti maršrutą, laiką ar net išėjimo ritualą.
Antras žingsnis – grąžinti kontrolės jausmą. Leisk šuniui judėti savo tempu. Net jei pirmą dieną pavyks tik atidaryti duris ir pastovėti slenkstyje, tai jau progresas. Ramus balsas, kantrybė ir neskubėjimas čia yra svarbesni už bet kokius komandų kartojimus.
Labai padeda teigiamos asociacijos. Laukas neturi reikšti tik pareigos. Kartais užtenka, kad už durų lauktų ramus pasėdėjimas, pažįstamas kvapas ar net kelios minutės be jokio spaudimo. Šuo turi vėl patikėti, kad nieko blogo nenutiks.
Jei baimė nepraeina arba stiprėja, būtina atmesti sveikatos problemas. Veterinaro apžiūra gali atskleisti skausmą, kurio pats šeimininkas nepastebi. Taip pat verta pasitarti su šunų elgesio specialistu, ypač jei baimė jau įsitvirtinusi.
Kada verta sunerimti rimčiau
Jeigu šuo ne tik atsisako eiti į lauką, bet ir tampa apatiškas, slepiasi, praranda apetitą ar dreba be aiškios priežasties, tai signalas, kad problema gilesnė. Tokiu atveju delsti nereikėtų. Kuo ilgiau baimė gyvena šuns kasdienybėje, tuo daugiau ji plečiasi ir apima kitas situacijas.
Svarbu prisiminti, kad kiekvienas šuo yra individualus. Vienam pakaks kelių ramių pasivaikščiojimų, kitam prireiks ilgesnio laiko ir nuoseklaus darbo.
Pabaigai
Kai sakome „šuo staiga bijo išeiti į lauką“, iš tiesų kalbame apie pasikeitusią emocinę būseną, o ne elgesio problemą. Šuo nebando tavęs išbandyti ar manipuliuoti. Jis tiesiog jaučiasi nesaugus.
Kantrybė, supratimas ir pagarba šuns jausmams dažniausiai daro stebuklus. Kai šuo pajunta, kad esi šalia ne tam, kad verstum, o tam, kad apsaugotum, žingsnis po žingsnio pasitikėjimas grįžta. Ir vieną dieną jis vėl pats stovės prie durų, pasiruošęs išeiti į pasaulį, kuris jam vėl taps saugus.
