Ar pažįstamas tas jausmas, kai galvoje staiga ima suktis blogiausi įmanomi variantai, nors realiai nieko baisaus dar neįvyko? Vienas žinutės neatsakymas ir jau matai prieš akis nelaimę. Vėluojantis artimasis — ir protas kuria dramatiškiausias istorijas. Lengvas galvos skausmas — ir štai jau diagnozuotas rimtas sutrikimas. Atrodo beprotiška, bet kartu ir labai žmogiška.
Ir štai čia pasirodo pagrindinis klausimas: kodėl mūsų protas kuria katastrofinius scenarijus, nors dažniausiai nieko panašaus nevyksta? Kodėl smegenys, kurių misija — saugoti mus, kartais pačios tampa nerimo generatoriumi?
Atsakymas slypi tame, kaip mes evoliuciškai sukurti, ir kaip mūsų emocijos veikia net tada, kai logika miega. Tai nėra silpnumo ženklas. Tai mūsų nervų sistemos bruožas, kurį galima suprasti ir suvaldyti.
Kodėl protas taip mėgsta blogiausius variantus?
Žmonės paprastai mano, kad yra „per daug jautrūs“, „linkę draminti“ arba „nemoka mąstyti pozityviai“. Tačiau katastrofinis mąstymas nėra charakterio defektas. Tai natūralus evoliucinis mechanizmas, kuris kadaise padėjo išlikti. Smegenys yra suprogramuotos pastebėti pavojų anksčiau, nei jis įvyksta. Tai apsauga, kuri prieš tūkstančius metų reiškė vieną dalyką: išgyvenimą.
Šiandien pavojus nebėra plėšrūnai ar stichijos, bet smegenų sistema liko ta pati. Tik dabar vietoj žvėries už krūmų mūsų protas „gaudo“ galimus pavojus darbe, santykiuose, sveikatoje, finansuose. Tikrovė pasikeitė, bet mechanizmas — ne.
Mokslas aiškina, kad katastrofinis mąstymas yra mūsų „grėsmės detektoriaus“ per daug aktyvus režimas. Kai jis įsijungia, smegenys pradeda kurti scenarijus tam, kad „apsaugotų“ nuo skausmo ar netikėtumų. Paradoksalu, bet toks mąstymas dažnai pasirodo tada, kai mums svarbu — žmonės, darbas, sveikata, ateitis.
Kaip prasideda katastrofinis mąstymas?
Katastrofiniai scenarijai retai prasideda nuo nieko. Dažniausiai juos užkuria emociniai ir fiziologiniai veiksniai, kuriuos sunku atpažinti, jei nesustojame ir neįsiklausome į save.
Dažniausi paleidikliai yra šie:
– nuovargis ir išsekimas,
– informacijos perteklius,
– ankstesni nemalonūs išgyvenimai,
– padidėjęs jautrumas streso hormonams,
– nežinomybės baimė.
Kai kūnas pavargęs, smegenys dirba taupydamos energiją. O taupymo režimas reiškia, kad jos renkasi lengviausią kelią — prisiminti blogiausią scenarijų. Ne todėl, kad jis realiausias, o todėl, kad smegenys taip greičiausiai „apskaičiuoja“ galimą pavojų.
Kas vyksta smegenyse, kai kuriame katastrofinius scenarijus?
Katastrofinis mąstymas aktyvuoja kelias smegenų zonas vienu metu. Pirmiausia — migdolas, atsakingas už baimės reakcijas. Jis sureaguoja akimirksniu, dar prieš logiką. Jis „paleidžia aliarmą“, nors realiai pavojus gali būti menkiausias.
Tada įsijungia žievės dalys, kurios bando racionalizuoti situaciją, bet neretai jos ne nuramina migdolą, o tęsia jo pradėtą mintį. Tai primena du žmones, bandančius gesinti vienas kito paniką — bet abu žarsto vis daugiau hipotezių, ir galų gale panika tik stiprėja.
Štai kodėl katastrofiniai scenarijai jaučiasi tokie įtikinami. Tai ne fantazija — tai emocija, kuri atrodo tarsi faktas.
Kodėl šis mąstymas ypač sustiprėja vakarais?
Daugybė žmonių pastebi, kad blogiausi scenarijai aplanko būtent vakare. Tai ne sutapimas.
Vakarais sumažėja stimuliacijų, aplinka nurimsta, mūsų dėmesys nukrypsta į vidų. Organizmas ruošiasi miegui, todėl sumažėja serotonino — hormono, kuris palaiko nuotaiką. Tuo pačiu kūnas atsipalaiduoja, bet protas, atvirkščiai, ima kelti „o kas jeigu“ klausimus. Tai tarsi apsauginė reakcija prieš rimtą būsenos pokytį — miegą.
Profesionalai juokauja: „Naktį protas tampa dramaturgu.“ Ir tai labai tikslu.
Kodėl kai kurie žmonės katastrofuoja dažniau nei kiti?
Nors visi katastrofinius scenarijus patiria kartais, kai kuriems tai tampa įprastu mąstymo būdu. Taip nutinka dėl kelių psichologinių savybių:
– aukšto jautrumo,
– perfekcionizmo,
– ankstesnių traumų,
– stipraus poreikio kontroliuoti,
– polinkio į nerimą.
Jeigu žmogui labai svarbu viską numatyti ir kontroliuoti, jo protas dažniau analizuos blogiausius variantus. Tai tarsi bandymas išvengti skausmo. Be to, jei vaikystėje teko patirti nestabilumą, smegenys sukuria „atsargumo mechanizmą“, kuris suaugus dar labiau suaktyvėja.
Ar galima sustabdyti katastrofinį mąstymą?
Galima. Ir tam nereikia tapti super optimistu ar visiškai nustoti jausti nerimą. Tikslas — ne užčiaupti savo minčių, o suprasti, kas jas sukelia, ir nukreipti į realistišką, o ne katastrofišką kryptį.
Vienas geriausių būdų — sustoti. Pastebėti. Paklausti savęs:
„Ar yra faktų, kurie patvirtina šį scenarijų?“
„Kokia tikimybė, kad tai nutiks realiai, o ne mano galvoje?“
„Ar šią mintį kuria faktas, ar baimė?“
Smegenys reaguoja į klausimus. Jos negali jų ignoruoti. Todėl kuo labiau apklausi savo mintį, tuo mažiau jėgos ji turi.
Kitas būdas — grįžti į kūną. Kai katastrofuojame, kvėpavimas tampa seklus, kūnas įsitempia. Lėtas iškvėpimas siunčia signalą nervų sistemai, kad „pavojus praėjo“. Ir tuomet mintys pradeda ramėti.
Pabaiga: katastrofiniai scenarijai — ne priešas, o signalas
Svarbiausia suprasti, kad katastrofinis mąstymas nėra asmeninė nesėkmė. Tai ženklas, kad protas bando apsaugoti. Gal net per daug. Tai tarsi pernelyg uolus sargybinis, kuris reaguoja net į šešėlį.
Kai supranti, kodėl mūsų protas kuria katastrofinius scenarijus, pradedi į juos žiūrėti kitaip. Ne kaip į realią grėsmę, bet kaip į emociją, kuri prašo tavo dėmesio. O kai atsiranda atstumas tarp tavęs ir minties, atsiranda ir laisvė ją paleisti.
Ir kartais užtenka vieno nuraminančio sakinio sau pačiam:
„Aš galiu pagalvoti ir kitaip.“
