Ar kada svajojote apie akimirką, kai jūsų šuo ramiai eina šalia – be jokio pavadėlio, be tampymosi, be įtampos? Dauguma mano, kad tai beveik neįmanoma. Bet tiesa tokia: šuo gali išmokti eiti šalia be pavadėlio daug lengviau, nei galvojate. Reikia tik kantrybės, pasitikėjimo ir kelių paprastų žingsnių.
Kodėl šuo tempia pavadėlį?
Pradėkime nuo priežasties. Šuo tempia ne todėl, kad jis „blogas“ ar „nepaklusnus“. Jis tiesiog nori tyrinėti pasaulį! Kiekvienas kvapas, garsas ar judesys jam – tarsi nauja istorija. O jei šeimininkas eina lėtai, šuo nusprendžia „padėti“ – traukti pirmyn.
Be to, daugelis šeimininkų nesąmoningai sustiprina tempimą. Kai šuo tempia, o žmogus vis tiek eina, šuo išmoksta, kad toks elgesys „veikia“.
Kaip išmokyti šunį eiti šalia be pavadėlio
Mokymas be pavadėlio visada prasideda su pavadėliu. Skamba keistai? Paaiškinsiu. Kol šuo nesupranta, ko iš jo tikimasi, pavadėlis yra jūsų ryšio priemonė, o ne kontrolės įrankis.
Štai keli žingsniai:
- Pradėkite namuose arba kieme. Čia mažiau dirgiklių, todėl šuniui lengviau susikaupti.
- Naudokite skanėstus. Kai šuo žengia šalia, pagirkite ir duokite skanėstą. Paprasta taisyklė: žingsnis šalia – atlygis.
- Trumpi užsiėmimai. Geriau kelios 5 minučių treniruotės nei viena ilga. Šuns dėmesys greitai išsisklaido.
- Įveskite žodinį signalą. Pavyzdžiui, „šalia“. Sakykite jį tik tada, kai šuo iš tiesų eina šalia.
- Pamažu mažinkite skanėstus. Kai elgesys tampa įprastas, pakeiskite atlygį pagyromis ar žaidimu.
Kai šuo jau moka eiti šalia su pavadėliu, galite palaipsniui jį paleisti. Pradžioje – saugioje vietoje: aptvertame kieme, ramiame parke ar laukymėje.
Pasitikėjimas – raktas į laisvą ėjimą
Be pasitikėjimo – nieko nebus. Tai pagrindas viskam. Šuo turi jaustis visiškai saugus šalia jūsų, tarsi šalia artimiausio draugo, kuriuo galima pasikliauti bet kokioje situacijoje. Jei jis bijos, kad pabėgęs bus nubartas, nubėgs dar toliau. Bet jei žinos, kad grįžęs visada sulauks šypsenos, pagyrimo ar švelnaus „geras šuo“ – jis rinksis likti šalia.
Pasitikėjimas nesusikuria per vieną dieną. Jis auga iš mažų dalykų – kai šuo mato, kad jūs ramiai reaguojate į netikėtumus, kai nesibaruojate, kai mokate jį suprasti be žodžių. Pavyzdžiui, jei paslydote ant šlapios žolės ir su juo susidūrėte – nesupyktas „atsargiai!“ jam parodo, kad jūs draugas, o ne grėsmė.
Ar žinojote, kad šunys natūraliai linkę sekti savo „grupės vadą“? Tai instinktas, išlikęs dar iš laukinių laikų. Bet vadovu jie laiko ne tą, kuris šaukia ar valdo jėga – o tą, kuris spinduliuoja ramybę, aiškumą ir pasitikėjimą savimi. Jei jūsų santykiai paremti pagarba, o ne baime, šuo jus sekios visur: per parką, per gatvę, net pro kitą šunį, kuris loja už tvoros.
Klaidos, kurių reikėtų vengti
- Nebauskite šuns, kai jis nutolsta. Kitaip jis bijos grįžti.
- Neskubėkite. Jei skubėsite pereiti prie ėjimo be pavadėlio, šuo gali sutrikti.
- Neverskit iš jėgos. Verčiant elgtis „teisingai“, mokymasis virsta stresu.
Mažos pergalės virsta dideliu pasitikėjimu
Vieną dieną pastebėsite, kad jūsų šuo pats pasuka link jūsų, net jei šalia laksto kiti. Kad sustoja kartu, kai sustojate jūs. Kad žiūri į akis tarsi sakydamas: „Kur einam toliau?“
Ir tada suprasite – jūsų ryšys su šunimi nebe apie pavadėlį. Jis apie pasitikėjimą.
Pabaigai
Eiti su šunimi be pavadėlio – ne tik dresūros rezultatas, tai abipusio supratimo išraiška. Kai šuo pasitiki, o jūs suprantate jo pasaulį, pavadėlis tampa tik formalumu.
Tad kitą kartą, kai eisite pasivaikščioti, pabandykite į tai žiūrėti kitaip: ne kaip į „pamoką“, o kaip į bendrą kelionę. Juk būtent taip kuriami stipriausi ryšiai – žingsnis po žingsnio, šalia.
