Jei turi katę, tikriausiai esi pastebėjęs: kai tau bloga nuotaika, ji ateina. Ne visada tiesiogiai – kartais tik atsisėda šalia, kartais tyliai įsitaiso ant kelių. Neprimygtinai, neįkyriai, bet tarsi sakydama: „Aš čia.“
Ar tai tik sutapimas, ar katės iš tiesų jaučia mūsų emocijas?
Mokslininkai sako – taip, ir dar kaip. Tik jų empatija veikia šiek tiek kitaip nei žmonių ar šunų.
Kaip katės „skaito“ mūsų emocijas
Katės stebi mus kur kas atidžiau, nei atrodo. Jos analizuoja veido išraiškas, balso toną, kvapą, net mūsų judesius.
Pasak tyrimo, atlikto Behavioural Processes žurnale, katės geba atskirti laimingą veidą nuo liūdno, o taip pat reaguoja į balso toną.
Kai žmogus kalba švelniai, jų ausys pakyla, akys sumirksi, uodega švelniai juda.
Kai tonas liūdnas ar pakeltas – jos sustingsta, pasitraukia arba stebi iš tolo.
Kitaip tariant, katės emocijas „perskaito“ iš mūsų energijos, o ne iš žodžių. Jos jaučia atmosferą, ne turinį.
Kvapas – paslėpta emocijų kalba
Mažai kas žino, bet mūsų emocijos keičia kūno chemiją. Kai esame liūdni ar patiriame stresą, organizmas išskiria daugiau kortizolio, o kvapas šiek tiek pakinta.
Katės, turinčios itin jautrią uoslę, tai pastebi akimirksniu.
Mokslininkai iš Lenkijos universiteto nustatė, kad katės reaguoja į žmogaus streso kvapą – tampa budresnės, kartais priglunda ar net bando „nuraminti“ per kontaktą.
Tai jų būdas sureguliuoti santykį: jos jaučia, kad šeimininkui kažkas negerai, ir instinktyviai siekia pusiausvyros.
Ne visos katės rodo empatiją vienodai
Vienos katės reaguoja aktyviau – ateina, glaudžiasi, švelniai murkia. Kitos renkasi tylų buvimą – tiesiog būna šalia, stebi, laukia.
Tai priklauso nuo jų charakterio, gyvenimo patirties ir ryšio su žmogumi.
Jei su savo kate bendrauji švelniai, kalbi, glostai, ji išmoksta tavo emocijų modelius. Tada net menkiausias tavo nuotaikos pokytis jai tampa signalas: „mano žmogui liūdna“.
Tuo tarpu mažiau socializuotos arba savarankiškesnės katės gali likti atokiau. Jos jaučia, bet nežino, kaip reaguoti. Tai nėra šaltumas – tai tiesiog kitoks būdas būti.
Moksliniai įrodymai: katės tikrai pastebi liūdesį
2019 m. Animal Cognition žurnale publikuotas tyrimas nustebino net patyrusius elgesio ekspertus.
Jame katės buvo stebimos reaguojant į dviejų tipų žmones – besišypsančius ir nuliūdusius.
Rezultatas aiškus:
- Kai žmogus buvo liūdnas, katės dažniau priartėjo, glaudėsi, gulė šalia.
- Kai žmogus buvo linksmas ar energingas, jos labiau žaidė, tyrinėjo aplinką.
Tyrėjai padarė išvadą, kad katės ne tik atpažįsta emocijas, bet ir koreguoja savo elgesį pagal jas.
Taigi, kai tau bloga – tavo katė neatsitiktinai sėdi ant kelių. Ji tiesiog žino, kad tau reikia ramybės.
Kaip katės mus „gydo“ savo buvimu
Murkimą dažnai laikome mielu garsu, bet iš tikrųjų jis turi terapinį poveikį.
Katės murkia 25–150 Hz dažniu – tai vibracijos, kurios, pasak tyrimų, padeda mažinti stresą, ramina širdies ritmą ir net skatina gijimą.
Kai katė murkia šalia liūdno žmogaus, ji ne tik rodo meilę – ji tiesiogine prasme padeda kūnui nusiraminti.
Tai nėra sąmoningas veiksmas, o natūrali biologinė reakcija. Tačiau jos poveikis – labai realus.
Ar katė gali „perimti“ mūsų nuotaiką?
Taip, ir kartais net pernelyg. Katės, gyvenančios arti žmogaus, kuris dažnai stresuoja ar liūdi, pačios tampa jautresnės, gali miegoti mažiau ar reaguoti į menkiausius garsus.
Jos sugeria emocinį foną kaip kempinė.
Todėl svarbu rūpintis ne tik savo augintiniu, bet ir savo emocine būsena.
Kai tu ramus – ramus ir tavo gyvūnas. Kai tu nerimauji, jis tai pajunta ir bando tave „sutvarkyti“ savaip – kartais atsiguldamas šalia, kartais atsitraukdamas.
Kaip parodyti katei, kad vertini jos „empatiją“
Kai matai, kad katė ateina, kai tau liūdna – neignoruok.
Leisk jai pabūti, paglostyk, pasakyk kelis švelnius žodžius. Katės ne visada supranta žodžius, bet jos puikiai jaučia toną.
Jei ji glaudžiasi – palaikyk ją. Jei tiesiog sėdi netoliese – nesiartink per prievartą. Katė pati žino, kiek atstumo reikia tavo ramybei.
Tokie tylūs momentai kuria tvirtą ryšį, kuris dažnai tampa gilesnis nei bet kokie žodžiai.
Ar žinojai?
Katės geba atpažinti savo šeimininko balsą net po kelių metų pertraukos.
Tai įrodė Japonijos mokslininkai, atlikę eksperimentą su 30 kačių: jos nereagavo į svetimus balsus, bet kai išgirdo savininko toną – net jei šis buvo liūdnas – ausys iškart pakilo.
Tai rodo, kad katės atpažįsta ne tik žmogų, bet ir jo emocinį „parašą“.
Išvada: jos jaučia daugiau, nei atrodo
Katės nešoka iš džiaugsmo ir neverkia kartu su mumis, bet jų būdas rodyti rūpestį – tylesnis, subtilesnis.
Kai tau bloga, jos ne gelbėja – jos būna. Ir būtent tas buvimas turi didžiausią galią.
Tad kitą kartą, kai liūdėsi ir tavo katė tyliai įsitaisys šalia, prisimink: tai nėra atsitiktinumas.
Tai – jos meilės kalba.
Ji tiesiog sako: „Aš čia. Ir kol tu čia – viskas bus gerai.“
