Ar kada susimąstei, kaip dažnai mūsų mažieji draugai – šunys, katės ar net laukiniai gyvūnai – tampa tikrais Kalėdų stebuklo dalyviais? Nors šventės dažniausiai siejamos su žmonėmis, būtent gyvūnai ne kartą parodė, kad jų širdys geba skleisti didžiausią gerumą. Štai kelios tikros, šiltos istorijos apie gyvūnus, kurie išgelbėjo Kalėdas – tiesiogine to žodžio prasme.
Šuo Maksas, kuris surado Kalėdų senelio dovaną
Vienoje mažoje Norvegijos gyvenvietėje šeima ruošėsi Kalėdoms. Vaikai nekantriai laukė Kalėdų senelio, o mama kruopščiai slėpė dovanas palėpėje. Tačiau vieną dieną stiprus vėjas atplėšė langą, ir viskas išskrido į kiemą – kartu su pagrindine dovana, kurios laukė mažoji Elė: mylimas lėlės rinkinys.
Šeima buvo praradusi viltį, kai į kiemą įbėgo jų šuo Maksas – purvinas, bet su kažkuo dantyse. Ir taip, tai buvo ta pati lėlė! Jis sekė kvapą per pusnynus ir rado ją prie upelio. Mažoji Elė verkė iš laimės. „Maksas išgelbėjo mūsų Kalėdas“, – juokėsi tėtis. Ir iš tiesų – ar galima įsivaizduoti gražesnį stebuklą?
Katė Luna, kuri apšildė vienišą senolę
Lietuvoje, mažame miestelyje prie Panevėžio, vieniša senolė Bronė gyveno nedideliame namelyje. Žiemos buvo šaltos, o šildymo pinigų vis trūkdavo. Vieną vakarą, kai lauke pūtė speigas, prie jos durų pasirodė katė – liesa, sušalusi, bet su švytinčiomis akimis.
Bronė įsileido ją vidun. Katė susisuko prie jos kojų ir tyliai murkė visą naktį. Kitą rytą moteris sakė: „Ji mane pažadino – ne nuo miego, o nuo vienatvės.“ Nuo to laiko Luna (taip Bronė ją pavadino) liko gyventi pas ją. Senolė juokaudavo, kad tai Kalėdų dovana iš dangaus.
Arkliai, kurie išgelbėjo Kalėdų eglutę
Prie Kauno, ūkininkų šeima kasmet organizuodavo žiemos šventę su didžiule eglute ir dovanomis kaimo vaikams. Tačiau vienais metais jų traktorius sugedo, o eglutė liko miško gilumoje, kai iki šventės buvo likusios vos kelios valandos.
Tada į pagalbą atėjo du ūkio arkliai – Bėris ir Ugnis. Jie traukė rogutes per pusnynus, kol galiausiai iš miško išvežė eglutę. Kai jie įžengė į kiemą, vaikai ėmė ploti. Tą vakarą eglė spindėjo dar gražiau nei anksčiau – gal dėl to, kad visi žinojo, kiek pastangų pareikalavo jos kelias.
Dviejų pingvinų kelionė per sniegą
Viename Australijos jūrų parke darbuotojai pastebėjo, kad per Kalėdas dvi pingvinų poros visada laikosi kartu. Kai vienas iš jų susižeidė sparnelį, kitas pingvinas naktimis stovėdavo šalia, tarsi budėdamas. Lankytojai šią porą praminė „Kalėdų sergėtojais“.
Vieną rytą darbuotojai aptiko, kad sveikas pingvinas parnešė iš tvenkinio mažą žuvį ir padėjo ją prieš sužeistą draugą. „Jis pasidalijo Kalėdų vakariene“, – sakė prižiūrėtojas. Mažyčiai, bet tikri stebuklai vyksta ir tarp gyvūnų.
Kaip gyvūnai primena tikrąją Kalėdų prasmę
Šios istorijos – tik keli pavyzdžiai, kaip gyvūnai, be žodžių ar planų, geba parodyti tai, ką kartais pamirštame mes – meilę, rūpestį ir ištikimybę. Jie nemoka rašyti laiškų Kalėdų seneliui, bet moka kurti stebuklus.
Galbūt šiemet, kai sėdėsi prie Kalėdų stalo, pažvelk į savo augintinį ir pagalvok – galbūt jis jau kažkada išgelbėjo tavo Kalėdas? Galbūt tiesiog buvimu, šiluma ar tuo vienu džiaugsmingu žvilgsniu.
Pabaigai
Kalėdų stebuklai ne visada būna su rogėmis ir elniais. Kartais jie ateina su purvinais letenėlėmis, švelniu murkimu ar karštu šuns žvilgsniu. Gyvūnai, kurie išgelbėjo Kalėdas, mums primena, kad gėris slypi paprastume – viename gerame poelgyje, apkabinime ar net tylioje akimirkoje kartu.
Šiemet leiskime sau pamatyti stebuklus ten, kur jų mažiausiai tikimės. Nes kartais Kalėdas išgelbėja tie, kurie nė nemoka kalbėti – bet jaučia širdimi.
