Žiema šunims – tarsi antras žaidimų sezonas. Kai kurie vos išėję į lauką puolasi voliotis, kasti ir, žinoma, ėsti sniegą. Atrodo nekaltai, tiesa? Bet ar iš tiesų šunims saugu ėsti sniegą? Pasirodo, ne visada. Po tuo baltu sluoksniu gali slypėti daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Kodėl šunys ėda sniegą?
Dažniausiai – iš smalsumo arba žaidimo. Šunys mėgsta naujus pojūčius, o sniegas jiems šaltas, įdomus ir traškus. Kai kuriems jis tiesiog primena vandens šaltinį – ypač, jei šuo ištroškęs. Kitiems tai instinktas: gamtoje gyvūnai sniegą ėda, kai trūksta vandens.
Tačiau namuose gyvenantiems šunims vandens netrūksta, todėl jei tavo augintinis nuolat ragauja sniegą, verta susimąstyti – gal jis perkaista žaisdamas, serga ar turi kokių nors mitybos sutrikimų.
Kuo pavojinga, kai šuo ėda sniegą?
Iš pirmo žvilgsnio sniegas atrodo švarus, bet iš tiesų jame gali būti daug nemalonių staigmenų.
Pirma – chemikalai.
Miestuose ir net miesteliuose keliai bei šaligatviai žiemą barstomi druska ir reagentais. Šuo, ėsdamos tokį sniegą, gali praryti nuodingų medžiagų. Tai gali sukelti vėmimą, viduriavimą ar net apsinuodijimą.
Antra – bakterijos ir purvas.
Sniegas prie kelių, automobilių stovėjimo aikštelių ar net kieme gali būti užterštas naftos likučiais, šlapimu ar išmatomis. Tokį sniegą suėdęs šuo gali užsikrėsti parazitais ar bakterinėmis infekcijomis.
Trečia – šaltis.
Sniegas yra ledinis vanduo. Jei šuo suėda jo per daug, gali atšalti skrandis ar gerklė. Kartais tai baigiasi paprastu kosuliu, bet kai kuriems šunims – rimtesnėmis virškinimo problemomis ar net skrandžio uždegimu.
Kaip atpažinti, kad šuo suvalgė per daug sniego?
Po pasivaikščiojimo stebėk savo augintinį. Jei jis vemia, drebina, dažnai laižo lūpas ar nerimsta – gali būti, kad sniego buvo per daug arba jame buvo kažko kenksmingo.
Taip pat gali pasireikšti:
- pilvo pūtimas ar gurgėjimas;
- viduriavimas;
- nenoras ėsti;
- vangumas ar drebulys.
Tokiu atveju geriausia kreiptis į veterinarą – ypač jei simptomai tęsiasi ilgiau nei kelias valandas.
Kada sniegas – visai ne bėda?
Jei esi toliau nuo kelių, pavyzdžiui, miške ar sode, kur sniegas švarus, keli mažyčiai kąsneliai tikrai nepakenks. Šuo taip gali tiesiog atvėsinti burną ar numalšinti troškulį.
Svarbiausia – kad tai nebūtų įprotis ir kad sniegas nebūtų pagrindinis „vandens šaltinis“.
Patarimas: prieš einant į lauką, pasiūlyk šuniui atsigerti vandens. Taip jis mažiau norės „užkąsti“ sniego.
Kaip elgtis žiemą?
Kad tavo augintinis būtų saugus, tereikia kelių paprastų įpročių. Prieš eidamas į lauką visada duok šuniui švaraus vandens – tuomet jis mažiau norės ragauti sniego. Pasivaikščiojimų metu stenkitės vengti vietų prie kelių ar automobilių, nes ten sniegas gali būti užterštas druskomis ir cheminėmis medžiagomis.
Jei pastebi, kad šuo nuolat bando ėsti sniegą, geriau nukreipk jo dėmesį. Pasiūlyk kamuoliuką, pagirk, duok skanėstą ar įtrauk į žaidimą – taip jis greitai pamirš savo „užkandį“. Po pasivaikščiojimo nepamiršk nuplauti letenų, kad nuo jų pasišalintų druskų ir reagentų likučiai.
Svarbiausia – neleisk šuniui gerti tirpstančio vandens nuo kelio ar šaligatvio, nes jame gali būti chemikalų. Taip pat neduok jam laižyti ledo ar ledo gabaliukų, kurie gali pakenkti dantims ar sudirginti gerklę. Jei po pasivaikščiojimo šuo atrodo vangus, vemia ar viduriuoja, tai gali būti apsinuodijimo požymis – tokiu atveju geriausia nedelsti ir pasikonsultuoti su veterinaru.
Trumpai tariant, šiek tiek priežiūros ir dėmesio – ir tavo šuo galės džiaugtis žiema be jokių rūpesčių.
Pabaigai
Taigi, ar šunims saugu ėsti sniegą? Mažais kiekiais – taip, jei sniegas švarus. Bet mieste ar pakelėje – jokiu būdu. Tai tarsi gerti iš purvino balos: gal nieko neatsitiks, o gal ir labai.
Žiema gali būti nuostabus metas pasivaikščioti su keturkoju, tik svarbu išlikti budriems. Leisk jam džiaugtis sniegu – bėgioti, voliotis, lakstyti – bet „užkandžius“ geriau palik vasarai.
