Beveik kiekvienas katės šeimininkas bent kartą yra pagalvojęs, kad katė keršija. Sofa apdraskyta po to, kai grįžote vėliau nei įprastai. Batai „paženklinti“ po vizito pas veterinarą. Šaltas žvilgsnis ir ignoravimas po nemalonaus įvykio. Tokiais momentais kyla natūralus klausimas – ar katės kerštingos, ar mes tiesiog per daug žmogiškai aiškiname jų elgesį.
Šis mitas gyvas jau seniai. Katės dažnai laikomos paslaptingomis, savarankiškomis ir kartais net piktavališkomis. Tačiau gyvūnų elgsenos specialistai į šį klausimą žiūri daug paprasčiau ir ramiau. Katės mąsto kitaip nei žmonės, o jų elgesys retai turi emocinį užtaisą, kokį mes jam priskiriame.
Iš kur atsirado įsitikinimas, kad katės keršija
Žmonės linkę viską aiškinti per savo patirtį. Kai kas nors įvyksta po nemalonaus įvykio, smegenys automatiškai ieško ryšio. Jei po barimo katė padaro kažką nepageidaujamo, tai labai lengva pavadinti kerštu.
Problema ta, kad toks aiškinimas remiasi žmogaus emocijų logika. Kerštas reikalauja sudėtingo mąstymo proceso: prisiminimo, emocinio įvertinimo ir sąmoningo sprendimo „atsilyginti“. Katės smegenys veikia kitaip. Jų elgesys orientuotas į čia ir dabar, saugumą, komfortą ir instinktus.
Tai nereiškia, kad katės nejaučia streso ar diskomforto. Jos jaučia. Tačiau šie jausmai neišsivysto į sąmoningą keršto planą.
Kaip iš tiesų katės suvokia nemalonius įvykius
Katės puikiai atsimena patirtis, ypač tas, kurios joms buvo nemalonios. Tačiau jos neprisimena jų taip, kaip žmonės. Vietoj emocinio vertinimo jos susieja situacijas su pojūčiais.
Jeigu katė po kelionės pas veterinarą tampa uždaresnė ar elgiasi kitaip, ji nereaguoja į jus kaip asmenį. Ji reaguoja į stresą, kvapus, aplinkos pokyčius ir sutrikdytą saugumo jausmą. Elgesio pasikeitimas dažniausiai yra bandymas susigrąžinti kontrolę ir ramybę.
Tai labai svarbus skirtumas. Katė nesako „aš tau parodysiu“. Ji sako „man nesaugu“ arba „kažkas pasikeitė ir man tai nepatinka“.
Kodėl „kerštas“ dažnai atrodo labai tikras
Kai katė elgiasi „ne vietoje“, tai dažniausiai nutinka mums suprantamu būdu. Ji pasirinks mūsų lovą, mėgstamą daiktą ar vietą, kur tai bus pastebėta. Tai sukuria įspūdį, kad veiksmas buvo apgalvotas ir nukreiptas.
Tačiau realybėje katės renkasi vietas, kurios joms atrodo saugios, pažįstamos arba stipriausiai kvepia šeimininku. Jei katė patiria stresą, ji instinktyviai ieško vietos, kuri jai suteikia saugumo. Ironiška, bet tai dažnai būna būtent tie daiktai, kuriuos mes labiausiai vertiname.
Taip gimsta „keršto“ iliuzija.
Stresas, o ne pyktis
Didžioji dalis elgesio, kuris laikomas kerštu, iš tiesų yra streso reakcija. Katės itin jautrios pokyčiams. Nauji žmonės, kiti gyvūnai, persikraustymas, net baldų perstumdymas gali sukelti įtampą.
Stresą patirianti katė gali ignoruoti, slėptis, tapti irzli arba elgtis neįprastai. Tai nėra bausmė šeimininkui. Tai savireguliacijos mechanizmas.
Svarbu suprasti, kad katė neturi moralinės sistemos. Ji nežino, kas „teisinga“ ar „neteisinga“ žmogaus prasme. Ji reaguoja į aplinką ir savo savijautą.
Ar katės gali „įsižeisti“
Katės tikrai gali susieti žmogų su nemalonia patirtimi. Jei šeimininkas dažnai kelia stresą, katė gali jo vengti. Tai kartais vadinama įsižeidimu, tačiau iš tikrųjų tai išmokta asociacija.
Jeigu katė po tam tikrų veiksmų pradeda laikytis atokiau, tai nėra kerštas. Tai savisaugos strategija. Katė tiesiog stengiasi sumažinti neigiamų patirčių tikimybę ateityje.
Šis elgesys gali pasikeisti, kai grįžta saugumo ir nuspėjamumo jausmas.
Kodėl žmonės tuo tiki
Katės elgesys dažnai nėra akivaizdus. Skirtingai nei šunys, jos ne visada ieško tiesioginio kontakto ar patvirtinimo. Tai palieka daug vietos interpretacijoms.
Be to, žmonėms kartais lengviau paaiškinti problemą „katės charakteriu“, nei pripažinti, kad aplinkoje kažkas pasikeitė ar buvo sukeltas stresas. Keršto idėja suteikia paprastą, nors ir neteisingą, atsakymą.
Kaip iš tiesų reikėtų vertinti tokį elgesį
Kai katė elgiasi neįprastai, naudinga paklausti ne „kodėl ji keršija“, o „kas pasikeitė“. Dažniausiai atsakymas slypi rutinoje, aplinkoje ar emocinėje būsenoje.
Katės elgesys yra signalas, o ne sąmoningas veiksmas prieš žmogų. Kuo ramiau ir objektyviau tai vertinama, tuo lengviau rasti sprendimą.
Taigi, ar katės kerštingos iš tikrųjų
Grįžtant prie pagrindinio klausimo, ar katės kerštingos, atsakymas yra gana aiškus. Katės nekeršija taip, kaip supranta žmonės. Jos nejaučia poreikio atkeršyti, nubausti ar pamokyti.
Tai, kas atrodo kaip kerštas, beveik visada yra streso, nesaugumo ar diskomforto išraiška. Katės elgesys yra instinktyvus, orientuotas į savijautą, o ne į emocinį atsilyginimą.
Supratus šį skirtumą, daug kas atsistoja į savo vietas. Katė tampa ne paslaptingu keršytoju, o jautriu gyvūnu, kuris tiesiog reaguoja į pasaulį taip, kaip moka. Ir dažniausiai jos elgesys pasako kur kas daugiau apie aplinką nei apie tariamą charakterį.
