Ar kada susimąstei, kiek keistų, mistiškų ir net komiškai neįprastų tradicijų turi Europa? Kalėdos yra vienas tų laikotarpių, kai senoviniai prietarai įsiskverbia į kasdienybę taip giliai, kad kartais net pamirštame, iš kur jie atsirado. Kodėl kai kuriose šalyse per Kalėdas slepiamos šluotos? Kodėl prancūzai paniškai saugo batoną nuo apvirtimo? Ir kam reikalinga tylos valanda, kurią iki šiol praktikuoja kai kurios bendruomenės?
Šiandien pasinersime į stebėtinai įdomų pasaulį, kuriame Kalėdų prietarai Europoje atskleidžia senovės baimes, viltis ir tikėjimus, o kartu – ir šiandieninio žmogaus norą saugoti magiją.
Šluotos slėpimas Skandinavijoje – apsauga nuo raganų ir nepageidaujamų svečių
Norvegijoje, Švedijoje ir kai kuriose Danijos vietose iki šiol gyva tradicija Kalėdų vakarą paslėpti visas šluotas. Taip, net ir šiuolaikinėse šeimose kai kur šluotos perkeliamos į sandėliukus, spintas ar net išnešamos į automobilius.
Iš kur tai kilo? Senovėje buvo tikima, kad per Kalėdų naktį piktosios dvasios ir raganos ieško transporto priemonės – o geriausia joms, žinoma, šluota. Kad jos neišskristų su šeimos šluota ir neatsineštų nelaimių, žmonės jas slėpdavo. Tai buvo ir apsauga, ir savotiškas ženklas dvasioms: „Čia nėra nieko pasiimti.“
Įdomu tai, kad kai kuriose norvegų šeimose ši tradicija įgauna dar vieną formą – šluotos laikomos aukštai, kad vaikai „netyčia nepaskolintų jų kalėdinėms raganoms“.
Ši tradicija skamba juokingai, bet kalba apie vieną svarbų dalyką – norą Kalėdų naktį apsaugoti namus nuo bet kokios blogos energijos. Tai vienas seniausių Kalėdų prietarų Europoje, išlikęs iki šių dienų.
Apverstas batonas Prancūzijoje – blogos kloties simbolis, kurio bijoma iki šiol
Prancūzai labai rimtai žiūri į batoną. Jei jis apverstas – tai jau nebe paprasta kepaliuko padėtis, o ženklas. Kodėl? Todėl kad viduramžiais apverstas batonas buvo skirtas budeliui. Jam kepėjai nesivargino suteikti gražios formos ar pagarbiai padėti duonos – ji būdavo apverčiama ir padedama nuošaliau.
Nuo tada apverstas batonas tapo nelaimės, blogos kloties ir mirties simboliu. Iki šiol senosios kartos prancūzai vos pamatę apverstą batono kepalą jį tiesina akimirksniu. Kai kuriose šeimose sakoma, kad apverstas batonas prie stalo gali atnešti barnių, ligų ar net finansinių sunkumų.
Šis prietaras turi stebėtinai gilias šaknis. Duona senovėje simbolizavo gyvenimą, sotumą, saugumą. Tad apversti tokį simbolį – tarsi apversti laimę. Ir nors dauguma prancūzų šiandien į tai žvelgia su humoru, per šventes niekas nerizikuoja. Batonai dailiai sudėti, niekas neapverstas, viskas – harmonijoje.
Tylos valanda Rytų Europoje – ryšys su protėviais ir pagarba nakties stebuklui
Rytų Europoje, ypač Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir kai kuriose Lietuvos vietovėse, išlikęs labai ypatingas Kalėdų prietaras – tylos valanda. Tai laikas, kai šeima sustoja, nekalba, nekilnoja indų, nekelia triukšmo. Iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip meditacija, bet iš tiesų ši tradicija turi labai gilų istorinį pamatą.
Anksčiau buvo tikima, kad per Kūčių naktį protėvių dvasios ateina aplankyti namų. Kad jos nebūtų išgąsdintos ar nuvytos, šeima privalėjo išlaikyti tylą. Tylos valanda simbolizavo pagarbą tiems, kurie išėjo, ir kartu – laukimą, kol apsireikš stebuklas.
Kai kuriose vietose tylos valanda buvo skirta ir gyvuliams – tikėta, kad per Kalėdas jie supranta žmogaus kalbą, tad prie jų kalbėti nebuvo galima, kad neišgirstų to, ko „neturėtų“. Ar tai mitas? Taip. Ar graži tradicija, kuri sukuria ypatingą šventinę atmosferą? Dar ir kaip.
Šiandien tylos valanda rečiau susijusi su dvasiomis ar baime. Daug šeimų ją praktikuoja kaip galimybę pabūti kartu be telefono, televizoriaus ir triukšmo. Tai tarsi trumpas grįžimas į paprastumą, kuriame slypi tikrosios švenčių emocijos.
Kodėl tokie keisti prietarai išliko iki šiandien?
Iš pirmo žvilgsnio šluotos slėpimas, batono apvertimo baimė ar tylos valanda atrodo kaip keistos, juokingos tradicijos. Bet jos išliko, nes žmonės per Kalėdas nori magijos. Nori jaustis saugūs. Nori tikėti, kad kažkas saugo namus, būseną, ryšius.
Tokie Kalėdų prietarai Europoje turi tris svarbius bruožus:
jie saugo šeimą,
kuria ryšį su praeitimi,
ir suteikia šventėms ritualinį svorį.
Kai kurios tradicijos mums atrodo keistos, bet jos vis dar gyvos, nes leidžia pajusti, kad Kalėdos – ne tik dovanos ir eglutės, o daug gilesnė istorija.
Išvada: keisti prietarai – graži žmogiškumo dalis
Nesvarbu, ar slėpei šluotą, ar kada nors pataisei apverstą batoną, ar kelias minutes laikiai tylą per Kūčias – visi šie prietarai byloja, kad žmonės ieško ryšio su kažkuo didesniu už juos pačius. Tai būdas išsaugoti mūsų senelių išmintį, tradicijas ir tikėjimą.
Europos Kalėdų prietarai primena vieną paprastą dalyką: šventės gyvos tol, kol mes jas jaučiame.
