Vištienos kaulai šunims kai kam vis dar atrodo kaip „natūralus skanėstas“ ir puikus būdas leisti augintiniui pakramtyti. Juk šuo laimingas, užsiėmęs, o kaulas – iš virtuvės, vadinasi, „tikras“. Deja, čia ir slypi problema: būtent „tikras“ vištienos kaulas gali tapti viena pavojingiausių dovanų, kurias galite netyčia pasiūlyti savo šuniui.
Svarbu suprasti, kad pavojus kyla ne tik dėl to, kad kaulas kietas. Vištienos kaulai yra trapūs, linkę skilti, o jų aštrūs fragmentai gali sukelti rimtų pasekmių – nuo užspringimo iki žarnyno pažeidimų. Kartais viskas baigiasi tik išgąsčiu, tačiau būna situacijų, kai prireikia skubios veterinarinės pagalbos.
Kodėl vištienos kaulai pavojingi?
Pirmoji ir dažniausiai aptariama rizika – užspringimas. Šuo gali bandyti nuryti didesnį gabalą, ypač jei valgo skubėdamas arba jei kaulas atrodo „įveikiamas“ vienu kąsniu. Kaulas gali užstrigti gerklėje, sukelti seilėjimąsi, kosėjimą, dusulį, paniką. Blogiausiu atveju tai gali baigtis mirtinai, jei laiku nesureaguojama.
Antroji rizika – virškinamojo trakto pažeidimai. Vištienos kaulai ypač linkę skilti į aštrias šukes. Jos gali sužeisti burną, stemplę, skrandį ar žarnyną. Kartais šuo atrodo „normaliai“ iš karto po suėdimo, bet problemos prasideda vėliau: atsiranda skausmas, vėmimas, kraujas išmatose, vangumas.
Trečioji rizika – termškai apdoroti kaulai (virti, kepti, rūkyti). Būtent tokie kaulai dažniausiai būna pavojingiausi, nes termiškai apdorojus jie tampa trapesni ir lengviau skyla į aštrius fragmentus. Kitaip tariant, „nuo vakarienės likę kauliukai“ – blogiausias variantas.
Ketvirtoji rizika – mikrobinė tarša, jei duodami žali kaulai. Nors ne kiekvienas šuo susirgs, žalia paukštiena gali būti bakterijų šaltinis. Net jei šuo simptomų neparodo, jis gali išnešioti bakterijas po namus per snukį, dubenėlį, aplinką.
Ir penkta – elgesio rizika. Šuo, pripratęs prie kaulų, dažnai mokosi valgyti greitai, „ginti“ skanėstą, bandyti praryti visą gabalą. Tai didina užspringimo tikimybę ir su saugumu susijusias problemas namuose.
Ką daryti, jei šuo jau suvalgė vištienos kaulų?
Svarbiausia – nepanikuoti ir nedaryti impulsyvių veiksmų. Nerekomenduojama savarankiškai bandyti „spręsti“ situacijos agresyviais metodais (pavyzdžiui, sukelti vėmimą) nepasitarus su veterinaru, nes tai gali pabloginti būklę, jei kaulo fragmentai aštrūs.
Stebėkite šunį ir įvertinkite, ar atsiranda nerimą keliančių požymių. Kuo daugiau kaulų suvalgyta, kuo jie aštresni (ypač virti/kepti), ir kuo mažesnis šuo – tuo rizika didesnė.
Nedelskite ir kreipkitės į veterinarą, jei pastebite bent vieną iš šių simptomų:
- dusulys, stiprus kosulys, neįprastas seilėjimasis, bandymas „atsikratyti“ kažko gerklėje
- vėmimas (ypač pasikartojantis), vangumas, skausmo požymiai, nenoras judėti
- kraujas vėmaluose ar išmatose, juodos deguto spalvos išmatos
- pilvo pūtimas, akivaizdus diskomfortas, „kuprota“ laikysena
- atsisakymas ėsti ar gerti, staigus elgesio pasikeitimas
Jei simptomų nėra, vis tiek verta bent jau pasikonsultuoti telefonu, nurodant: kokio dydžio šuo, kiek ir kokių kaulų suvalgė (virti ar žali), kada tai įvyko, ar šuo linkęs ryti gabalais.
Kodėl „mano šuo visada valgė ir nieko nebuvo“ nėra argumentas
Dalis šeimininkų remiasi patirtimi: „duodavau kaulus, nieko nenutiko“. Problema ta, kad rizika nėra garantija. Ji panaši į važiavimą neprisisegus diržo: gali nieko nenutikti metus, bet vieną kartą užtenka.
Be to, skirtingi šunys skirtingai kramto. Vieni kaulą graužia lėtai, kiti – laužo ir ryja gabalais. Skiriasi ir skrandžio jautrumas, žarnyno peristaltika, polinkis užkietėti. Todėl vištienos kaulai šunims vienam gali „praeiti“, o kitam baigtis klinikoje.
Saugios alternatyvos, kurios patenkina kramtymo poreikį
Šunims kramtymas yra natūralus poreikis: jis mažina stresą, padeda užsiimti, kai kuriems šunims – net gerina emocinę savijautą. Tik sprendimas turi būti saugus.
Praktiškos alternatyvos vietoje vištienos kaulų:
- specialiai šunims skirti kramtalai, parinkti pagal dydį ir kramtymo stiprumą
- natūralūs, bet saugiau apdoroti gyvūninės kilmės kramtalai (parenkant tinkamą dydį, kad šuo nepražiodintų ir neprarytų gabalo)
- kietesnės daržovės, tinkamos kramtymui (pvz., morka) kaip trumpas užsiėmimas prižiūrint
- interaktyvūs žaislai su maistu (laižymo kilimėliai, žaislai-užpildai), kurie „užima“ galvą ir burną
- dantų priežiūrai skirti kramtukai (jei jų sudėtis ir kietumas tinka konkrečiam šuniui)
Svarbiausia taisyklė: kramtalas turi būti tokio dydžio ir formos, kad šuo negalėtų jo lengvai nuryti visu gabalu. Ir net saugesnes alternatyvas geriausia duoti prižiūrint, ypač jei šuo linkęs ryti.
Kaip išvengti šios klaidos ateityje?
Kad situacija nesikartotų, paprasčiausia yra susitarti su visa šeima dėl vienos taisyklės: jokių vištienos kaulų nuo stalo. Dažnai „nuklysta“ ne piktybiškai – tiesiog kažkas nori palepinti.
Taip pat padeda iš anksto turėti „pakaitalą“: kai šuo prašo prie stalo, lengviau duoti saugią alternatyvą, nei aiškinti, kodėl negalima.
Pabaigai
Vištienos kaulai šunims yra rizikingas pasirinkimas dėl užspringimo, aštrių šukių, virškinamojo trakto pažeidimų ir papildomų sveikatos komplikacijų. Net jei kartą „praėjo“, tai nereiškia, kad praeis kitą kartą. Kur kas protingiau rinktis saugias alternatyvas, kurios patenkina kramtymo poreikį ir kartu nekelia tokios didelės grėsmės.
Jei šuo jau suvalgė kaulų, stebėkite būklę ir, kilus menkiausiam įtarimui, kreipkitės į veterinarą. O jei norite užkirsti kelią ateityje – pakeiskite kaulą į saugesnį kramtalą. Šuo bus toks pat laimingas, tik jūs būsite gerokai ramesni.
