Kai katė nebešoka ant palangės, daugelis šeimininkų to net nepastebi iš karto. Iš pradžių atrodo, kad ji tiesiog pasirinko kitą vietą, tapo ramesnė ar „subrendo“. Tačiau labai dažnai tai yra pirmasis, tylus signalas, kad katei skauda sąnarius. Katės nemoka skųstis ir neparodo skausmo taip, kaip šunys ar žmonės. Jos prisitaiko. Ir būtent tame slypi pavojus.
Katė neatsisako šuolių be priežasties. Jei anksčiau palangė buvo mėgstamiausia stebėjimo vieta, o dabar ji lieka tuščia, verta sustoti ir pagalvoti, kas iš tiesų vyksta.
Kodėl katė vengia aukštų vietų
Šuolis katei nėra tik judesys. Tai instinktyvus veiksmas, leidžiantis jaustis saugiai, stebėti aplinką iš viršaus ir kontroliuoti teritoriją. Kai katė nebešoka ant palangės, tai reiškia, kad šis veiksmas tapo nemalonus arba skausmingas.
Sąnarių skausmas dažniausiai prasideda nepastebimai. Iš pradžių katei gali skaudėti tik nusileidžiant. Vėliau diskomfortas atsiranda ir atšokant. Galiausiai katė pradeda vengti visų situacijų, kurios reikalauja šuolio. Ji tiesiog renkasi saugesnį, mažiau skausmingą variantą.
Katės skausmas atrodo kitaip nei mes tikimės
Katės iš prigimties slepia silpnumą. Laukinėje gamtoje skausmą rodantis gyvūnas tampa lengvu grobiu. Todėl naminė katė elgiasi taip pat – ji nekeičia veido išraiškos, neverkia, neaimanuoja. Vietoje to ji keičia įpročius.
Katė, kuriai skauda sąnarius, dažniau miega, mažiau žaidžia, vengia laipiojimo ir šuolių. Ji gali rečiau naudotis draskykle, trumpiau šokinėti paskui žaislą ar atsargiau lipti ant lovos. Kartais šeimininkai tai palaiko charakterio pasikeitimu, nors iš tiesų tai – prisitaikymas prie skausmo.
Ar tai tik senų kačių problema
Vyrauja mitas, kad sąnarių problemos – tik labai senų kačių bėda. Realybėje osteoartritas ir kiti sąnarių sutrikimai gali pasireikšti jau vidutinio amžiaus katėms. Antsvoris, buvusios traumos, genetika ar ilgametis aktyvus gyvenimas daro savo.
Katė, kuri visą gyvenimą aktyviai šokinėjo, laipiojo ir judėjo, gali pradėti jausti sąnarių nusidėvėjimą anksčiau, nei tikimasi. Problema ta, kad dažnai tai pastebima tik tada, kai katė jau atsisako mėgstamų veiklų.
Kodėl „tiesiog mažiau juda“ nėra nekaltas pokytis
Kai katė nebešoka ant palangės, jos fizinis aktyvumas sumažėja. Kuo mažiau ji juda, tuo silpnesni tampa raumenys, o tai dar labiau apkrauna sąnarius. Susidaro užburtas ratas: skausmas mažina judėjimą, o mažesnis judėjimas didina skausmą.
Ilgainiui tai gali paveikti ne tik judėjimą, bet ir bendrą katės savijautą. Ji tampa irzlesnė, mažiau toleruoja prisilietimus, gali keistis jos bendravimas su kitais gyvūnais ar žmonėmis.
Kada būtina sunerimti
Jei katė nebešoka ant palangės, bet taip pat vengia laiptų, sunkiau atsikelia po poilsio, dažniau guli ar rečiau žaidžia, tai labai stiprus signalas, kad problema ne vien elgesio. Ypač svarbu atkreipti dėmesį, jei kartu atsiranda antsvoris arba katė pradeda vengti kraiko dėžės su aukštesniais kraštais.
Tai nėra „normalu“. Tai yra ženklas, kad katei reikia pagalbos.
Kaip galima padėti katei kasdienybėje
Pirmas ir svarbiausias žingsnis – veterinaro konsultacija. Tik specialistas gali įvertinti, ar sąnarių skausmas yra pagrindinė problema ir koks gydymo ar palaikymo planas būtų tinkamiausias.
Kol vyksta diagnostika, galima palengvinti katės kasdienybę. Žemesnės poilsio vietos, papildomi laipteliai prie mėgstamų vietų, minkšti pagrindai ir lengviau pasiekiamos stebėjimo vietos leidžia katei išlikti aktyviai be papildomo skausmo.
Tačiau svarbu suprasti, kad aplinkos pritaikymas nėra gydymas. Tai tik laikina pagalba.
Kodėl ankstyvas pastebėjimas keičia viską
Anksti pastebėjus, kad katė nebešoka ant palangės, dažnai galima gerokai sulėtinti ligos progresavimą. Tinkama mityba, svorio kontrolė, papildai ar vaistai gali ženkliai pagerinti gyvenimo kokybę ir grąžinti dalį buvusio aktyvumo.
Kuo ilgiau skausmas ignoruojamas, tuo sunkiau jį suvaldyti vėliau. Katė prisitaiko, bet tai nereiškia, kad ji jaučiasi gerai.
Pabaiga
Katė, kuri nustojo šokinėti, nebando būti ramesnė ar „patogesnė“. Ji tiesiog saugo save nuo skausmo. Katė nebešoka ant palangės labai dažnai todėl, kad jos kūnas siunčia signalą, kurio mes nenorime girdėti.
Į šiuos tyliai pasikeitusius įpročius verta žiūrėti rimtai. Kartais vienas nepastebėtas šuolis pasako daugiau nei dešimt akivaizdžių simptomų. Jei elgesys pasikeitė – tai ne atsitiktinumas. Tai kvietimas pasirūpinti.
