Katė slepia kačiukus – tai elgesys, kuris daugeliui šeimininkų sukelia nerimą, o kartais net paniką. Vieną dieną kačiukai ramiai guli dėžėje, o kitą rytą jų nebėra. Katė atrodo įsitempusi, vaikšto po namus, kniaukia, o mažylių ieško net patyrę augintojai. Nors žmogui tai gali atrodyti keista ar net pavojinga, iš tiesų toks elgesys kyla iš labai gilaus ir senaus instinkto.
Motinystė katėms nėra tik rūpestis – tai ir nuolatinė grėsmės analizė. Net saugiuose namuose katės elgiasi taip, lyg gyventų laukinėje gamtoje. Būtent todėl šis instinktas iki šiol išlikęs beveik nepakitęs.
Kodėl katė slepia kačiukus net saugiuose namuose
Pagrindinė priežastis, kodėl katė slepia kačiukus, yra saugumo poreikis. Gamtoje kačiukai yra itin pažeidžiami. Jie gimsta akli, kurti, visiškai priklausomi nuo motinos. Natūrali aplinka reiškia plėšrūnus, svetimus gyvūnus ir nuolatinį pavojų, todėl katė instinktyviai ieško kuo saugesnės vietos.
Net jei katė gyvena bute ir niekada nėra susidūrusi su tikru pavojumi, jos smegenys vis tiek „programuotos“ saugoti jauniklius. Kvapai, garsai, žmonių judėjimas ar net per dažnas žvilgsnis į lizdą gali sukelti įspūdį, kad vieta nėra saugi. Tokiu atveju katė nusprendžia perkelti kačiukus kitur.
Stresas ir aplinkos pokyčiai
Katė slepia kačiukus ypač dažnai tada, kai aplinka pasikeičia. Nauji žmonės namuose, triukšmas, kiti gyvūnai, remontas ar net intensyvesnis šeimininko dėmesys gali būti suvokiami kaip grėsmė. Katė nėra pajėgi paaiškinti, kad jai nepatinka situacija, todėl ji imasi veiksmų – perneša kačiukus.
Kartais pakanka vos vieno stipresnio dirgiklio, kad katė nuspręstų, jog esama vieta netinkama. Ji ieško tamsesnio, ramesnio kampo, spintos, lovos apačios ar net sunkiai pasiekiamos vietos, kur žmogui būtų sudėtinga prieiti.
Tai nėra atstūmimas ar atsisakymas
Vienas pavojingiausių mitų – kad katė slepia kačiukus, nes juos atstumia ar nemyli. Tai netiesa. Priešingai, toks elgesys rodo itin stiprų motinišką instinktą. Katė nepalieka jauniklių, ji juos saugo.
Svarbu suprasti, kad katės mąstymas visiškai skiriasi nuo žmogaus. Ji nesupranta, kad žmogus nori padėti. Jei šeimininkas per dažnai ima kačiukus ant rankų, tikrina, fotografuoja ar kilnoja, katė gali manyti, jog jaunikliams gresia pavojus.
Kada kačiukų slėpimas yra normalus, o kada – pavojingas
Pirmosiomis savaitėmis kačiukų slėpimas laikomas normaliu elgesiu. Katė gali keisti vietą net kelis kartus, kol ras tokią, kuri jai atrodys tinkamiausia. Tačiau yra situacijų, kai toks elgesys tampa nerimą keliančiu ženklu.
Jei katė nuolat nešioja kačiukus, atrodo labai įsitempusi, atsisako valgyti ar elgiasi chaotiškai, tai gali rodyti stiprų stresą. Taip pat pavojinga, jei kačiukai paliekami šaltoje, drėgnoje ar pavojingoje vietoje, kur jie gali sušalti ar susižeisti.
Žmogaus klaidos, kurios skatina slėpimą
Dažnai katė slepia kačiukus ne dėl realios grėsmės, o dėl netyčinių šeimininko klaidų. Per didelis smalsumas, dažnas lizdo tikrinimas, lankytojai, leidžiami prie kačiukų, ar bandymas „padaryti gražesnę vietą“ gali sukelti priešingą efektą.
Katė vertina stabilumą. Jei ji pasirinko vietą, geriausia leisti jai ramiai auginti jauniklius, užtikrinant tylą, pastovią temperatūrą ir minimalų trikdymą. Kuo ramesnė aplinka, tuo mažesnė tikimybė, kad katė nuspręs perkelti kačiukus.
Instinktas, kuris išgelbėjo rūšį
Tai, kad katė slepia kačiukus, yra viena iš priežasčių, kodėl ši rūšis išliko tūkstančius metų. Šis instinktas veikė dar tada, kai nebuvo namų, žmonių ir šiltų guolių. Katės, kurios sugebėjo apsaugoti jauniklius, perdavė šį elgesį kitoms kartoms.
Net ir šiandien, gyvendamos visiškai kitokiame pasaulyje, katės vadovaujasi tais pačiais biologiniais principais. Tai nėra nepasitikėjimas šeimininku – tai pasitikėjimas instinktu.
Pabaiga
Katė slepia kačiukus ne iš baimės, ne iš pykčio ir ne iš noro atsiriboti. Tai giliai įsišaknijęs instinktas, kurio tikslas – išsaugoti gyvybę. Supratęs šį elgesį, žmogus gali padėti ne trukdydamas, o sudarydamas ramias, saugias sąlygas.
Kartais geriausia pagalba katei – tiesiog leisti jai būti kate.
