Gyvūnai jaučia mirtį dažniau ir anksčiau nei žmonės – tai pastebi tiek augintinių šeimininkai, tiek veterinarai, slaugantys sunkiai sergančius gyvūnus ar žmones. Šuo, kuris nebeatsitraukia nuo šeimininko lovos, katė, staiga pradedanti vengti sergančio žmogaus, ar gyvūnas, nerimastingai sekantis paskui senstantį gentainį – visa tai kelia klausimą, ar gyvūnai iš tiesų suvokia artėjančią mirtį, ar tik reaguoja į aplinkos pokyčius.
Mokslas rodo, kad tai nėra mistika. Gyvūnų gebėjimas „numanyti“ mirtį kyla iš biologinių, jutiminių ir elgesio mechanizmų, kurie žmonėms dažnai lieka nepastebimi.
Uoslė – pagrindinis signalų šaltinis
Svarbiausia priežastis, kodėl gyvūnai jaučia mirtį anksčiau, yra jų itin jautri uoslė. Kai organizmas pradeda gesti, keičiasi medžiagų apykaita, hormonų pusiausvyra ir ląstelių veikla. Šių procesų metu išsiskiria specifiniai cheminiai junginiai, kurių žmogus neužuodžia, bet gyvūnai juos atpažįsta labai tiksliai.
Šunys geba aptikti net menkiausius kūno kvapo pokyčius, susijusius su audinių irimu, vidaus organų nepakankamumu ar infekcijomis. Katės taip pat reaguoja į šiuos kvapus, nors dažniau tai pasireiškia vengimu, o ne artėjimu. Šie signalai atsiranda dar gerokai prieš akivaizdžius mirties požymius.
Elgesio ir energijos pokyčių stebėjimas
Gyvūnai nuolat stebi vieni kitus. Jie reaguoja ne tik į kvapus, bet ir į laikyseną, judesius, kvėpavimo ritmą, akių kontaktą. Kai organizmas silpsta, keičiasi kūno kalba – judesiai tampa lėtesni, kvėpavimas gilesnis ar nelygus, reakcijos vėluoja.
Žmonės šiuos ženklus dažnai ignoruoja arba racionalizuoja, o gyvūnai juos suvokia instinktyviai. Todėl jie gali pradėti elgtis kitaip: tapti pernelyg globėjiški, saugoti, arba priešingai – atsitraukti.
Instinktas ir išlikimo mechanizmai
Gyvūnų elgsena formavosi tūkstančius metų, kai silpni, sergantys ar mirštantys individai kėlė grėsmę visai grupei. Dėl to gyvūnai išmoko anksti atpažinti silpnėjimą ir į jį reaguoti.
Kai kurie gyvūnai instinktyviai laikosi arčiau mirštančio gentainio, kiti jį palieka. Abu elgesio modeliai yra natūralūs. Šuo, kuris nepalieka sergančio šeimininko, veikia pagal prisirišimo instinktą, o katė, kuri pasitraukia, vadovaujasi savisaugos mechanizmu.
Kodėl žmonėms tai sunkiau pastebėti?
Žmonės labiau pasikliauja rega, logika ir medicininiais rodikliais. Mes dažnai ignoruojame subtilius kūno signalus, nes jie neatrodo „reikšmingi“. Gyvūnai neturi šio filtro – jie reaguoja į tai, kas keičiasi čia ir dabar.
Be to, žmonės dažnai emociškai neigia artėjančią mirtį, o gyvūnai neturi tokio psichologinio barjero. Jie tiesiog priima situaciją ir prisitaiko.
Ar gyvūnai supranta pačią mirtį?
Svarbu atskirti du dalykus: gyvūnai nebūtinai supranta mirtį taip, kaip ją suvokia žmonės. Tačiau jie aiškiai atpažįsta procesą, kai gyvybė silpsta ir artėja pabaiga. Jų reakcija nėra filosofinė – ji biologinė ir emocinė.
Dėl to gyvūnai dažnai tampa tyliais palydovais paskutinėmis gyvenimo dienomis. Ne todėl, kad „žino“, kas yra mirtis, o todėl, kad jaučia pokytį, kurio žmogus dar nepastebi.
Pabaiga
Gyvūnai jaučia mirtį anksčiau už žmones ne dėl mistinių gebėjimų, o dėl jautresnių pojūčių, instinkto ir gebėjimo skaityti subtilius kūno signalus. Tai primena, kad gyvūnų pasaulis veikia kitais principais – mažiau racionaliais, bet dažnai tikslesniais. Ir būtent todėl jų elgesys sunkiais momentais taip stipriai paliečia žmones.
