Vienas šeimos narys gali stengtis iš visų jėgų, bet gyvūnas vis tiek seka kitą. Guli šalia, ieško akių kontakto, ateina tik pas jį. Ir tada kyla klausimas, kuris dažnas, bet retai iš tiesų suprantamas: kodėl gyvūnai namuose renkasi vieną konkretų žmogų?
Tai nėra atsitiktinumas. Ir tai tikrai ne visada susiję su tuo, kas duoda maistą. Gyvūnai renkasi ne protu, o jausmu, pojūčiu ir saugumu. Jų pasirinkimas dažnai pasako daugiau apie emocinį ryšį nei apie kasdienius veiksmus.
Svarbiausia suprasti, kad toks pasirinkimas nėra nei „neteisingas“, nei laikinas kaprizas. Tai natūrali gyvūnų elgsena.
Antras svarbus dalykas – šis ryšys nebūtinai reiškia, kad kiti šeimos nariai yra mažiau mylimi. Tai labiau primena emocinį centrą, prie kurio gyvūnas natūraliai linksta.
Ryšys gimsta iš emocinės būsenos, ne iš pareigų
Žmogus dažnai galvoja, kad meilė užsitarnauta darbais. Vedžiojimu, maitinimu, priežiūra. Tačiau gyvūnų pasaulyje svarbiau ne veiksmai, o tai, kaip šalia žmogaus jaučiamasi.
Gyvūnai labai jautriai reaguoja į emocinį foną. Jie renkasi tą, šalia kurio kūnas atsipalaiduoja. Balsas ramus. Judesiai nuspėjami. Nėra įtampos. Net jei tas žmogus su jais praleidžia mažiau laiko, bet jo buvimas sukelia ramybę, ryšys formuojasi būtent ten.
Dažnai tai būna tas šeimos narys, kuris mažiausiai spaudžia. Neversdamas glostytis, nekeldamas balso, nereikalaudamas dėmesio. Gyvūnai instinktyviai traukia prie tų, kurie leidžia būti savimi.
Saugumo jausmas visada laimi prieš dėmesį
Gyvūnas pirmiausia ieško saugumo. Tik po to – žaidimo, artumo ar komforto. Jei namuose yra žmogus, kuris reaguoja stabiliai, nuspėjamai ir be emocinių šuolių, jis tampa tarsi vidinis orientyras.
Net jei kitas šeimos narys yra linksmesnis, aktyvesnis ar dažniau inicijuoja kontaktą, gyvūnas vis tiek gali rinktis tą, kuris jam atrodo emociškai saugesnis. Tai ypač pastebima jautresnių, drovesnių ar anksčiau stresą patyrusių gyvūnų elgsenoje.
Tokiu atveju pasirinkimas nėra „meilės reitingas“. Tai išgyvenimo strategija.
Gyvūnai skaito mus geriau, nei mes manome
Kvėpavimas, laikysena, žvilgsnis, balso tonas. Visa tai gyvūnai nuskaito be pastangų. Jie jaučia, kas namuose labiau įsitempęs, kas dažniau pyksta, kas nešiojasi stresą iš darbo.
Todėl dažnai gyvūnas renkasi tą žmogų, kuris pats yra emociškai stabilesnis. Net jei tas žmogus mano, kad „nieko ypatingo nedaro“. Būtent tame ir slypi esmė.
Gyvūnui nereikia ypatingų pastangų. Jam reikia aiškumo ir ramybės.
Ankstyvos patirtys palieka gilų pėdsaką
Jei gyvūnas nuo pirmų dienų daugiau laiko praleido su vienu žmogumi, tas ryšys dažnai išlieka ilgai. Net jei vėliau kasdienybė pasikeičia. Pirmosios saugios patirtys formuoja emocinį pagrindą.
Tai ypač aktualu gyvūnams, kurie buvo paimti iš prieglaudos ar patyrė stresą anksčiau. Jie dažnai stipriai prisiriša prie to, kas pirmasis suteikė stabilumą.
Tokiais atvejais klausimas „kodėl gyvūnai namuose renkasi vieną konkretų žmogų“ turi labai paprastą atsakymą – nes tas žmogus buvo saugumo pradžia.
Ar tai gali keistis laikui bėgant
Taip, bet tik tam tikromis sąlygomis. Gyvūnai nėra „užprogramuoti“ visam gyvenimui rinktis tą patį žmogų. Tačiau ryšys keičiasi ne per prievartą, o per patirtį.
Jei kitas šeimos narys pradeda būti labiau nuspėjamas, ramesnis, pagarbesnis gyvūno riboms, ryšys pamažu stiprėja. Tačiau bandymai „atimti“ gyvūną, priversti jį rinktis ar konkuruoti beveik visada duoda priešingą rezultatą.
Gyvūnas pats nusprendžia, kur jam saugu.
Kodėl nereikėtų to priimti asmeniškai
Labai svarbu tai pasakyti aiškiai. Jei gyvūnas renkasi ne tave, tai nereiškia, kad jis tavęs nemyli. Tai reiškia, kad šiuo metu jo emociniai poreikiai geriausiai patenkinami šalia kito žmogaus.
Gyvūnų meilė nėra ribotas resursas. Ji nėra atimama iš vieno ir atiduodama kitam. Ji tiesiog pasiskirsto skirtingais būdais.
Kai šeimoje tai suprantama, dingsta pavydas, įtampa ir nereikalingi lūkesčiai. O tai paradoksaliai dažnai pagerina ryšį ir su tais, kurie anksčiau jautėsi „nepasirinkti“.
Pabaigai
Klausimas, kodėl gyvūnai namuose renkasi vieną konkretų žmogų, neturi vieno universalaus atsakymo. Tačiau jis visada sukasi apie tą patį – saugumą, ramybę ir emocinį aiškumą.
Gyvūnai renkasi ne pagal vaidmenis, ne pagal pareigas ir ne pagal pastangas. Jie renkasi pagal tai, kaip jaučiasi būdami šalia.
Ir kartais didžiausia meilė yra ne ta, kuri garsiai reiškiama, o ta, kuri tyliai leidžia būti savimi.
