Daugelis šeimininkų, pamatę kieme išraustą veją ar sode atsiradusią duobę, pirmiausia pagalvoja apie nuobodulį ar „blogą elgesį“. Vis dėlto toks aiškinimas dažniausiai yra per paprastas. Klausimas, kodėl šunys kasa duobes, turi kur kas gilesnį atsakymą, susijusį su instinktais, genetine atmintimi ir net emocine būsena. Dažnai šis elgesys neturi nieko bendra su tuo, ar šuo turi pakankamai žaislų ar pasivaikščiojimų.
Šunų kasimas yra senas, giliai įsišaknijęs elgesys, kuris atsirado dar tada, kai šunys gyveno laukinėje aplinkoje ir turėjo patys pasirūpinti savo saugumu bei išgyvenimu. Net ir šiandien, gyvendami patogiuose namuose, šunys išsaugojo šiuos instinktus.
Instinktas, paveldėtas iš protėvių
Vienas svarbiausių atsakymų, kodėl šunys kasa duobes, slypi jų kilmėje. Šunų protėviai – vilkai – kasdavo žemę tam, kad susikurtų saugią vietą poilsiui, apsisaugotų nuo karščio ar šalčio, paslėptų maistą. Šis elgesys niekur nedingo, net jei šiandien šuo miega ant minkšto guolio.
Kasimas šuniui yra natūralus būdas sąveikauti su aplinka. Žemė jam nėra tik paviršius – tai informacijos šaltinis, kvapų, temperatūros ir saugumo pojūčio vieta. Kai kurie šunys kasa dažniau, nes jų veislė istoriškai buvo naudojama darbui po žeme arba medžioklei.
Kūno temperatūros reguliavimas
Šiltuoju metų laiku duobės kasimas dažnai susijęs su noru atsivėsinti. Žemė po paviršiumi yra vėsesnė, todėl šuo instinktyviai kasa vietą, kurioje galėtų atsigulti ir sumažinti kūno temperatūrą. Tai ypač būdinga šunims, kurie daug laiko praleidžia lauke ir neturi pavėsio.
Tokiais atvejais kasimas nėra nei destruktyvus, nei probleminis elgesys. Tai veikiau signalas, kad šuniui per karšta arba kad jam trūksta tinkamos poilsio vietos.
Saugumo ir „lizdo“ pojūtis
Kai kurie šunys kasa ne dėl žaidimo ar aplinkos tyrinėjimo, o todėl, kad ieško saugumo. Duobė gali tapti savotišku „lizdu“, kuriame šuo jaučiasi ramiau. Tai ypač pastebima šunims, kurie yra jautresni, linkę į nerimą ar gyvena nuolat kintančioje aplinkoje.
Kasimas tokiu atveju veikia kaip saviraminimo mechanizmas. Pats judesys, žemės pojūtis po letenomis ir kvapai padeda sumažinti įtampą.
Kvapai ir pojūčiai, kurių žmogus nepastebi
Žmogaus nosis negali konkuruoti su šuns uosle. Tai, kas mums atrodo kaip paprasta žemė, šuniui gali būti pilna informacijos. Po žeme gali būti kitų gyvūnų pėdsakų, kvapų, garsų ar net vibracijų. Šuo kasa todėl, kad jį domina tai, ko mes nematome ir neužuodžiame.
Kartais duobės atsiranda tose pačiose vietose vėl ir vėl. Tai rodo, kad šuo ten jaučia kažką, kas jam atrodo svarbu – galbūt graužiką, vabzdžius ar senus kvapus.
Emocinis išsikrovimas, o ne nuobodulys
Nors dažnai sakoma, kad šuo kasa iš nuobodulio, realybėje tai dažniau susiję su neišreikšta energija ar emocine įtampa. Kasimas leidžia šuniui „iškrauti“ susikaupusią įtampą, ypač jei jis patyrė stresą, pokyčius namuose ar per didelį stimuliavimą.
Tai ypač būdinga jautresniems šunims arba tiems, kurie labai stipriai prisirišę prie šeimininko. Tokiais atvejais kasimas nėra protestas, o bandymas susitvarkyti su savo jausmais.
Kada verta sunerimti
Nors pats kasimas yra natūralus elgesys, problema atsiranda tada, kai jis tampa obsesinis, staigus ar lydimas kitų elgesio pokyčių. Jei šuo kasa nuolat, atrodo įsitempęs, sunkiai nusiramina ar kartu pasireiškia kiti nerimo ženklai, tai gali rodyti gilesnę problemą.
Tokiais atvejais svarbu vertinti ne pačią duobę, o bendrą šuns savijautą. Kartais elgesio pokyčiai gali būti susiję ir su sveikatos problemomis, hormoniniais pokyčiais ar lėtiniu stresu.
Pabaiga
Atsakymas į klausimą, kodėl šunys kasa duobes, retai būna paprastas. Tai nėra tik nuobodulys ar „blogas įprotis“. Dažniausiai tai instinktyvus, prasmingas elgesys, padedantis šuniui reguliuoti kūno temperatūrą, nusiraminti, jaustis saugiau ar tyrinėti aplinką. Suprasdami šias priežastis, galime ne bausti šunį, o geriau prisitaikyti prie jo poreikių ir kurti harmoningesnį ryšį.
