Ar kada žiūrėdamas fantastinius filmus pagalvojai: gaila, kad tokie stebuklai egzistuoja tik ten? Bet štai įdomus dalykas – dalis fantazijos gyvena labai arti. Mūsų namuose, miškuose, net ore. Gyvūnai turi neįtikėtinų, beveik magiškų gebėjimų, kurių net moderniausias mokslas dar iki galo nesupranta.
Ir kai kuriuos iš jų tikrai galėtume pavadinti vertais „Hogvartso“ vadovėlio puslapių. Šiandien pažvelkime, kokie magiški gyvūnų gebėjimai gyvuoja visai realiame pasaulyje.
Jutimai, kurie pranoksta žmogaus logiką
Žmogaus pojūčiai palyginus su kai kuriais gyvūnais yra tarsi senas dulkių siurblys prieš šiuolaikinį kosminį robotą. Šunys, katės, paukščiai ir net mažyčiai vabzdžiai mato, jaučia, užuodžia ir girdi pasaulį taip, kaip mums net sunku įsivaizduoti.
Šunų uoslė gali atskirti kvapus molekulių lygyje – tai toks jautrumas, kad, palyginus jį su žmogaus uosle, būtų kaip palyginti žibintuvėlį su saulės šviesa. Katės girdi garsus, kurie mūsų smegenims tiesiog per greiti. O paukščiai mato ultravioleto spektrą, kurio žmogaus akys nepajėgios net suvokti.
Kai kurie gyvūnai iš tikrųjų jaučia Žemės magnetinį lauką. Tai lyg turėti vidinį kompasą paslėptą smegenyse. Tai gebėjimas, kurį tikrai būtų galima laikyti magišku.
Gydymo ir ligų pajautimo „magija“
Ar žinojai, kad kai kurie gyvūnai gali aptikti ligas dar anksčiau nei žmogaus organizmas siunčia aiškius signalus? Šunys gali pajusti vėžį, diabetą, infekcijas, net artėjantį migrenos ar epilepsijos priepuolį. Ir tai ne pramanas – šimtai mokslinių tyrimų tai patvirtino.
Tai atrodo kaip gebėjimas „matyti vidų“ arba skaityti energiją. O iš tikrųjų – jų uoslė pagauna biocheminius pokyčius odoje, kvėpavime, net žmogaus prakaito molekulėse. Mes to nejaučiame, jie – akimirksniu.
Katės taip pat turi neįtikėtiną jautrumą emocijoms. Jos gali pajusti šeimininko nerimą, liūdesį, stresą – net tada, kai jis pats to dar nesuvokia. Tai primena emocinę telepatiją, kuri veikia be žodžių ir be aiškios priežasties.
Ar tai nėra magija?
Gyvūnai, kurie „kalbasi“ be žodžių
Bičių pasaulis – tarsi miniatiūrinis Hogvartsas. Jos bendrauja šokiais, vibracijomis, kvapais, trajektorijomis, net temperatūros pokyčiais. Vienas bičių šokis gali perduoti kryptį, atstumą, kliūtis ir net gėlių kokybę už kelių kilometrų.
Delfinai dar įspūdingesni. Jų echolokacija primena magišką „X-ray“ sugebėjimą. Delfinas siunčia garsą ir pagal jo atspindį gali „pamatyti“ objektų formą, dydį, net vidų. Mokslininkai juokauja, kad delfinas, pažvelgęs į žmogų, galėtų pasakyti, kas jam skauda – net neprisilietęs.
Šikšnosparniai taip pat naudoja echolokaciją, bet tokio tikslumo, kad gali pagauti musę visiškoje tamsoje. Tai primena magišką gebėjimą rasti kelią be matymo – tarsi naktinis žemėlapis būtų integruotas į smegenis.
Neįtikėtina orientacija, kuri pranoksta GPS
Kai kurie paukščiai migruodami įveikia tūkstančius kilometrų ir visada sugrįžta į tą patį lizdą. Vėžliai grįžta į vietą, kur gimė, net po 20 ar 30 metų. Katės kartais sugeba rasti kelią namo net tada, kai būna nuvežtos dešimtis kilometrų nuo savo teritorijos.
Kaip? Šio klausimo mokslas iki šiol visiškai neatsakė. Vieni mano, kad jie jaučia elektromagnetinį lauką. Kiti mano, kad jie turi „kvapų žemėlapį“. Treti įtaria, kad gyvūnai naudoja infragarso vibracijas, kurių žmogaus smegenys nefiksuoja.
Kai pagalvoji, tai skamba kaip magija. Nes kaip paaiškinti, kad katė po savaitės parbėga į namus iš visiškai nepažįstamos vietos?
Gebėjimas numatyti pavojų
Žmonės dažnai pasakoja, kad šunys ar katės keistai elgėsi prieš žemės drebėjimą. Gyvūnai iš tiesų reaguoja į atmosferos pokyčius, infragarso bangas, žemės vibraciją ir net slėgio šuolius – viską, ko žmogaus kūnas nejaučia.
Šunys nerimauja prieš audrą, arkliai būna įsitempę prieš žemės drebėjimą, paukščiai dingsta iš vietovės prieš cunamį. Kai kurie šių signalų yra tokie subtilūs, kad jų nepagauna net modernūs prietaisai.
Gyvūnai, kurie naudoja „magiškus ginklus“
Kai kurios rūšys turi sugebėjimų, kuriuos sunku paaiškinti be fantastikos pasaulio palyginimų.
Aštuonkojai gali keisti formą, spalvą ir tekstūrą taip greitai, kad atrodo kaip dingimo kerai. Kai kurie varliagyviai skleidžia nuodą, kurio užtenka dešimtims žmonių. Mantis krevetė smūgiuoja taip greitai, kad vanduo aplink ją trumpam užverda.
Ir kiekvienas iš šių gyvūnų atrodo kaip iš fantastinės pasakos.
Išvada: gyvūnų magija yra tikra – ji tik kitokia, nei įsivaizduojame
Jeigu manei, kad magija egzistuoja tik pasakose, verta pažvelgti į gyvūnų pasaulį iš naujo. Jų gebėjimai – nuo uoslės ir regėjimo iki orientacijos, emocijų pajautimo ir echolokacijos – yra tokie stulbinantys, kad kartais atrodo neįtikėtini net mokslininkams.
Todėl klausimas nėra „ar gyvūnai turi magijos?“. Klausimas turėtų būti: ar mes pakankamai gerai gebame ją pastebėti?
