Ar kada žiūrėjai į nuotrauką, kur šuo globoja ant jo užlipusį kačiuką, arba į istoriją, kur ančiukas draugauja su alpakos jaunikliu, ir pagalvojai: „Kaip tai įmanoma?“ Iš pirmo žvilgsnio tokios draugystės atrodo kaip stebuklas. Jos sužadina mūsų emocijas, įžiebia šypseną ir verčia tikėti, kad pasaulyje yra daugiau gerumo, nei kartais atrodo. Tačiau neįprasti gyvūnų draugystės atvejai nėra atsitiktiniai — jie turi aiškius mokslinius paaiškinimus.
Mokslininkai sako, kad gyvūnai sukuria ryšius dėl tų pačių priežasčių kaip ir žmonės: saugumo, bendrumo, socialinės struktūros ir emocinės naudos. Tik skirtumas tas, kad jie vadovaujasi instinktais, o mes — dar ir logika. Todėl jų draugystės kartais atrodo dar tikresnės.
Kodėl gyvūnai apskritai susidraugauja?
Mokslas rodo, kad draugystė nėra vien žmogaus privilegija. Socialiniai gyvūnai, tokie kaip šunys, katės, arkliai, delfinai ar net paukščiai, natūraliai kuria ryšius. Tai padeda išgyventi, sumažina stresą, sukuria stabilumo jausmą. Tačiau įdomiausia prasideda tada, kai draugystė užsimezga tarp skirtingų rūšių.
Dauguma tokių ryšių atsiranda dėl trijų priežasčių: bendro poreikio saugumui, socialinės struktūros panašumo ir emocinės tuštumos užpildymo. Kitaip tariant, gyvūnai renkasi tuos, šalia kurių jaučiasi geriau. Tai nėra racionalus sprendimas — tai biologija, kuri siekia stabilumo.
Kokie draugystės atvejai pasitaiko dažniausiai?
Visame pasaulyje užfiksuota šimtai draugysčių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai neįmanomos. Jos patenka į naujienas, dokumentikas, socialinius tinklus. Bet kai atsitrauki nuo emocijos ir įsijungia mokslas, atsiranda aiški logika.
Šuo ir katė
Nors manoma, kad jie natūralūs priešai, realybėje jų socialinė struktūra labai panaši. Jie mėgsta ritualus, teritoriją, bendrą rutiną. Todėl šuo ir katė gali būti puikūs partneriai, jei jų charakteriai dera.
Arklys ir ožka
Abi rūšys labai socialios. Ožkos drąsina arklius, arkliams suteikia saugumo pojūtį, ypač jei jie vieniši. Todėl šios draugystės dažnai stebimos fermose.
Šuo ir paukštis
Mokslas paaiškina taip: paukščiai dažniausiai būna labai smalsūs, o šunys — labai kantrūs. Tai idealus duetas žaidimams ir tyrinėjimams.
Katė ir triušis
Triušiai veikia kaip raminantis elementas. Jie mėgsta tylą, švelnius judesius, o katės — šilumą ir kompaniją. Taip atsiranda bendras ritmas.
Ar tokios draugystės išlieka ilgai?
Mokslas teigia: taip, jei abu gyvūnai jaučiasi saugūs. Draugystė tarp skirtingų rūšių gali trukti tiek pat ilgai, kiek ir tarp tos pačios. Svarbiausias veiksnys — ne rūšis, o charakteris. Gyvūnai nėra stereotipiniai. Yra katės, kurios dievina šunis, ir šunys, kurie negali pakęsti kitų šunų. Todėl ryšys tarp skirtingų rūšių gali būti net tvirtesnis nei tarp tų pačių.
Kitas svarbus elementas — emocinė būsena. Jei gyvūnas patyrė traumą, netektį, stresą ar izoliaciją, jis ieško stabilumo. Kito gyvūno buvimas šalia gali tapti tarsi terapija. Tai paaiškina daugelį atvejų, kai prieglaudose sužydėjusios draugystės būna tokios stiprios, kad gyvūnai išleidžiami tik kartu.
Kas vyksta gyvūno smegenyse, kai jis susidraugauja?
Tyrimai rodo, kad gyvūnams, kaip ir žmonėms, draugystė sukelia oksitocino — vadinamojo „prisirišimo hormono“ — išsiskyrimą. Kai gyvūnai žaidžia, miega šalia ar tiesiog būna kartu, jų kūnai patiria raminantį efektą. Jie jaučiasi saugiau, greičiau atsipalaiduoja, mažiau bijo.
Būtent todėl neįprasti gyvūnų draugystės atvejai dažnai prasideda nuo labai paprasto dalyko: vieno žvilgsnio, vieno prisilietimo, vienos ramios akimirkos. Tą akimirką įsijungia biologija, o gyvūnai suvokia, kad šalia yra kažkas, kas teikia stabilumą.
Kodėl tokios draugystės taip stipriai veikia mus?
Mes mėgstame galvoti, kad gyvūnai vadovaujasi tik instinktais. Todėl kai pamatome dvi visiškai skirtingas rūšis drauge, mus užplūsta jautrus jausmas: jei jie gali būti draugais, kodėl mes kartais negalime? Tai sukelia nostalgiją, atgaivina tikėjimą švelnumu, primena, kad ryšiai nesukuriami pagal taisykles.
Be to, žmonės natūraliai projektuoja į gyvūnus savo emocijas. Jų draugystės mums atrodo tyriausios, nes jos nėra užterštos žodžiais, ambicijomis ar interesais. Jos tiesiog yra.
Išvada: mokslas paaiškina, bet grožis išlieka
Neįprasti gyvūnų draugystės atvejai nėra nei stebuklas, nei atsitiktinumas. Tai biologijos, emocijų, instinktų ir socialinės psichologijos derinys, kuris kartais sukuria tokius ryšius, kad net mokslas sustoja ir pasako: „Čia gražu.“
Šie ryšiai mums primena, kad draugystė neturi taisyklių. Ji nepriklauso nuo rūšies, dydžio, istorijos ar aplinkybių. Ji tiesiog užsimezga ten, kur du gyvūnai randa saugumo, šilumos ir ramybės pojūtį.
O gal todėl mes taip mėgstame šias istorijas — nes jos primena, kad pasaulis gali būti geresnis. Ir kad draugystė visada įmanoma, net pačiose netikėčiausiose vietose.
