Šunų herpes virusas (CHV-1) priklauso Herpesviridae šeimai ir yra viena pavojingiausių infekcijų naujagimiams šuniukams. Nors suaugusiems šunims liga dažniausiai praeina beveik nepastebimai, jauniausiems ji gali baigtis masiniu vados žuvimu. Virusas paplitęs visame pasaulyje – nuo Šiaurės Amerikos iki Europos, Azijos ir Australijos. Tyrimai rodo, kad nešiotojais gali būti net 40–93 % visų šunų populiacijos.
Didžiausias pavojus slypi tame, kad aktyvų virusą pernešantys šunys dažniausiai atrodo visiškai sveiki.
Liga ir jos požymiai
Inkubacinis laikotarpis – apie 6–10 dienų. Šuniukams liga dažniausiai pasireiškia staiga ir progresuoja labai greitai. Pirmieji požymiai dažnai būna nespecifiniai: šuniukai tampa vangūs, silpni, cypia, praranda čiulpimo refleksą. Taip pat gali pasireikšti išskyros iš nosies, minkštos ar gelsvos išmatos, pilvo kraujosruvos.
Sunkesniais atvejais vystosi nekrozinis vaskulitas, akių pažeidimai (keratitas, uveitas, tinklainės uždegimas), regos nervo pažeidimai. Kai kurie šuniukai gali nugaišti dar nepasireiškus aiškiems simptomams.
Jeigu kalė užsikrečia nėštumo pabaigoje ir neturi pakankamai antikūnų, didžioji dalis ar net visi šuniukai gali žūti per pirmąsias gyvenimo savaites. Galima ir intrauterininė infekcija – tuomet įvyksta abortas arba vaisių rezorbcija. Tai ypač būdinga jaunoms, pirmą kartą užsikrėtusioms kalėms.
Kodėl šuniukai tokie pažeidžiami
Jaunesni nei 3–4 savaičių amžiaus šuniukai neturi pilnai veikiančios termoreguliacijos ir brandžios imuninės sistemos. Jų kūno temperatūra yra žemesnė, o tai sudaro idealias sąlygas virusui daugintis. Dėl šios priežasties net 80 % jaunesnių nei savaitės amžiaus šuniukų gali nugaišti per 1–2 dienas nuo pirmųjų požymių.
Šuniukai, kurių motinos turi pakankamą antikūnų kiekį, dažniausiai išgyvena pavojingiausią laikotarpį arba serga labai lengvai.
Ligos eiga suaugusiems šunims
Suaugusiems šunims ir vyresniems nei 3–4 savaičių šuniukams šunų herpes virusas dažniausiai sukelia tik lengvą viršutinių kvėpavimo takų katarą arba visai jokių matomų simptomų. Tačiau persirgę gyvūnai visam gyvenimui lieka viruso nešiotojais.
Virusas „pasislepia“ nerviniuose ganglijuose ir gali atsinaujinti patyrus stresą, nėštumo metu ar naudojant imuninę sistemą slopinančius vaistus. Kai kuriais atvejais aprašomi ir vėlyvi neurologiniai padariniai – koordinacijos sutrikimai, regėjimo problemos.
Kaip užsikrečiama
Infekcija plinta tiesioginio kontakto metu. Šunys užsikrečia uostydami ar įkvėpdami nosies, burnos ar lytinių organų išskyras. Šuniukai dažniausiai užsikrečia gimdymo metu arba iš karto po jo, kontaktuodami su motinos ar kitų šunų išskyromis.
Tarp suaugusių šunų tai gali būti ir lytiškai plintanti infekcija – virusas perduodamas per spermą ar makšties išskyras. Taip pat galimas netiesioginis perdavimas per užterštus dubenėlius, nors aplinkoje virusas išlieka trumpai.
Diagnostika
CHV-1 buvimas nustatomas tiriant antikūnų titrą kraujyje. Norint patvirtinti, kad naujagimių žūtį sukėlė herpes virusas, nugaišusius šuniukus būtina siųsti patologiniam ir virusologiniam tyrimui į specializuotą laboratoriją.
Sergančių šunų priežiūra
Suaugusiems šunims specifinio gydymo dažniausiai nereikia – liga praeina savaime. Jaunesniems nei 3 savaičių šuniukams taikomas tik palaikomasis gydymas: šilumos palaikymas, skysčiai, simptominė priežiūra. Deja, net ir intensyvi terapija dažnai būna neefektyvi.
Kadangi virusas aktyvus žemesnėje temperatūroje, itin svarbu palaikyti šuniukų guolio temperatūrą apie +35–36 °C.
Prevencija – svarbiausias ginklas
Efektyviausia apsauga nuo šunų herpes viruso – prevencija. Labai svarbu palaikyti gerą kalės fizinę ir psichinę būklę, vengti streso, užtikrinti tinkamą mitybą ir higieną.
Rekomenduojama nuo antrojo nėštumo mėnesio izoliuoti šuningą kalę nuo kitų šunų, o po gimdymo saugoti motiną ir šuniukus bent pirmąsias 3 savaites. Parodose ar kituose susibūrimuose patartina vengti tiesioginių kontaktų ir neleisti augintiniui naudotis bendrais dubenėliais.
Virusas aplinkoje ilgai neišgyvena – jį greitai sunaikina dezinfekcinės priemonės, plovikliai ir net tiesioginiai saulės spinduliai.
Vakcinacija
Europoje naudojama vakcina nuo CHV-1, skirta kalėms. Ji taikoma siekiant padidinti antikūnų kiekį kraujyje ir perduoti pasyvią apsaugą šuniukams. Vakcinacija atliekama kiekvieno kergimo metu, nes imunitetas yra trumpalaikis. Apie vakcinos poreikį būtina iš anksto informuoti veterinarijos gydytoją.
Pabaigai
Šunų herpes virusas dažnai lieka nepastebėtas, kol pasekmės tampa tragiškos – dažniausiai žūsta visa ar dalis vados. Kadangi suaugę šunys dažnai neparodo jokių simptomų, svarbiausia yra prevencija: atsakingas veisimas, kalės izoliacija nėštumo metu, streso vengimas ir, esant poreikiui, vakcinacija. Tai liga, kurios dažniausiai neįmanoma išgydyti, bet kurią galima sustabdyti dar prieš jai pasireiškiant.
