Kodėl žmonės prieglaudose renkasi gražius šunis – klausimas, kuris kyla kiekvienam, pažvelgus į tuos, kurie mėnesių mėnesius laukia kamputyje. Vieni šunys iškeliauja namo vos per kelias dienas, o kiti, turintys daug gilesnę istoriją, lieka nepastebėti. Šis reiškinys nėra bloga valia. Tai žmogaus psichologija, instinktai ir emocinės reakcijos, kurios veikti pradeda greičiau, nei spėjame pagalvoti.
Pirmasis įspūdis – kodėl jis tokia galinga jėga?
Vos tik žmogus užeina į prieglaudą, pirmas dalykas, kurį daro smegenys – vertina vaizdą. Vertina ne sąmoningai, ne logiškai, o instinktyviai. Gražus šuo jiems signalizuoja „ramu, saugu, tvarkinga“, o išsigandęs ar sulysęs – „rizika, nežinomybė, darbas“.
Tai automatinis procesas. Todėl gražūs šunys prieglaudose atrodo tarsi patrauklesni, net jei realybėje jie nebūtinai lengvesni.
Baimė pasirinkti šunį, kuris atrodo „sunkus“
Žmones labai stipriai veikia ne pati išvaizda, o tai, ką ji simbolizuoja. Išsigandęs ar liūdnas šuo sukelia jausmą, kad su juo reikės daug darbo, daug kantrybės, o gal net profesionalios pagalbos. Nors tai ne visada tiesa, baimė vis tiek įsijungia – ir lemia sprendimą.
Tai paaiškina, kodėl žmonės prieglaudose renkasi gražius šunis: jie dažniau atrodo kaip „lengvesnis kelias“, net jei toks pasirinkimas neatspindi realybės.
Socialinės medijos įtaka: tobulas šuo kaip šablonas
Šiuolaikiniai socialiniai tinklai formuoja, kas mums atrodo gražu. Ten dominuoja blizgantys, švarūs, fotogeniški šunys. Kai tokios nuotraukos mirga kasdien, susiformuoja standartas, kokį šunį „turi“ turėti idealus žmogus.
Todėl tikrovėje sutiktas traumuotas ar liūdnas šuo neatitinka to vaizdinio. Smegenys jį išbraukia dar prieš emocijoms įsijungiant.
Ir ši reakcija kyla ne iš abejingumo, o iš kultūrinio pripratimo.
Emocinis diskomfortas: žmonės vengia liūdno žvilgsnio
Yra dar viena labai žmogiška priežastis. Kai pamatai šunį liūdnų akių, kuris glaudžiasi į kampą ar nedrįsta pažvelgti į veidą, kyla nemaloni emocijų banga: gailestis, kaltė, skausmas, nerimas. Žmogus natūraliai nenori jausti šių emocijų.
Lengvesnis kelias – rinktis šunį, kuris atrodo linksmesnis ir neliūdina širdies.
Vis dėlto būtent tie „sunkūs“ šunys dažnai tampa pačiais švelniausiais.
Paradoksas: nematomi šunys tampa pačiais dėkingiausiais
Prieglaudų darbuotojai nuolat sako tą patį: tie, kurie atrodo „mažiau gražūs“, dažnai turi stipriausias širdis. Kai šuo, ilgai gyvenęs baimėje ar nepriežiūroje, pagaliau gauna meilės, jis keičiasi greičiau ir giliau nei bet kuris „fotogeniškas“ augintinis.
Tokie šunys:
- prisiriša stipriausiai,
- vertina saugumą labiau nei bet kas,
- džiaugiasi mažomis smulkmenomis,
- tampa neįtikėtinai ištikimais.
Tai vienas gražiausių transformacijos procesų, kokį gali patirti žmogus.
Kaip pakeisti sprendimą rinktis tik išvaizdą?
Požiūris gali keistis. Ir jis jau keičiasi. Vis daugiau žmonių atvyksta į prieglaudas ne grožio ieškoti, o ryšio. Tačiau šiam procesui padeda keli labai svarbūs dalykai.
- Tikros istorijos: ne pagražintos, o realios šunų kelionės nuo baimės iki pasitikėjimo.
- Geresnis „nematomų“ šunų pristatymas: nuotraukos, video, aprašymai, charakterio detalės.
- Žmonių švietimas apie psichologines priežastis, kurios lemia sprendimus.
Kai žmogus supranta, kodėl jis linkęs rinktis „gražų“, jam lengviau pamatyti ir tą, kuris iš pirmo žvilgsnio pasirodė per sunkus.
Ryšys gimsta ne iš išvaizdos
Psichologai pastebi, kad tik reikia lašelio laiko. Kai žmogus leistų sau kelias minutes pabūti šalia „nematomo“ šuns – atsisėsti, duoti pauostyti ranką, tiesiog pabūti – ryšys atsiranda savaime.
Ir tada visos baimės tampa nereikšmingos.
Šunys moka mylėti ne pagal išvaizdą. Jie myli pagal tai, kaip elgiamasi su jų širdimi.
Išvada: tikras grožis slypi istorijoje, o ne kailio blizgesyje
Kodėl žmonės prieglaudose renkasi gražius šunis? Nes taip veikia žmogaus instinktai, baimės, emocijos ir kultūriniai įpratimai. Tačiau tikras grožis prieglaudoje slypi ne kūno formoje, o istorijoje, kuri laukia tęsinio.
O gražiausias momentas būna tada, kai šuo, ilgai laukęs kampe, pagaliau supranta, kad yra saugus. Kad yra mylimas.
Ir tada išnyksta visos išvaizdos svarbos.
