Helovynas – tai naktis, kai pasaulis atrodo šiek tiek keistesnis nei įprastai. Kai duris beldžia persirengę vaikai, o ore tvyro moliūgų kvapas, kažkur kitur žmonės švenčia visai kitaip.
Nes Helovynas – ne tik apie kostiumus ir saldainius. Tai sena šventė, kuri per šimtmečius įgavo daugybę formų. Vienur ji tapo spalvų ir gyvenimo švente, kitur – mistine naktimi, kai gyvieji bendrauja su mirusiaisiais.
Kai kurios iš šių tradicijų privers nusišypsoti, kitos – nubėgs šiurpuliukai.
Spalvų ir džiaugsmo Helovynas Meksikoje
Meksikoje Helovynas vadinamas „Día de los Muertos“ – Mirusiųjų diena. Lapkričio 1–2 dienomis gatvės prisipildo oranžinių gėlių, spalvotų kaukolių ir muzikos.
Žmonės tiki, kad tą naktį jų mirusieji grįžta pas juos, todėl stalai nuklojami mėgstamais jų patiekalais, gėrimais ir net tekila. Ši šventė ne apie liūdesį, o apie gyvenimo džiaugsmą.
Japonija – Helovynas be siaubo, bet su stiliumi
Japonijoje Helovynas – ne bauginantis, o madingas. Tokijuje, ypač Shibuya rajone, tūkstančiai žmonių renkasi į gatves vilkėdami įspūdingus kostiumus.
Čia svarbu ne saldainiai, o kūryba. Miestas tą naktį virsta didžiuliu cosplay festivaliu, kuriame Helovynas tampa grožio, fantazijos ir saviraiškos švente.
Kai miegas kapinėse – tradicija, o ne iššūkis
Filipinuose per Helovyną šeimos eina į kapines ne tik aplankyti artimųjų, bet ir pasilikti nakčiai. Jie valgo, dainuoja, žaidžia kortomis – tarsi piknikas tarp antkapių.
Ši tradicija, vadinama „Pangangaluluwa“, simbolizuoja meilę ir pagarbą tiems, kurių nebėra. Kapinės čia tampa gyvybės, o ne mirties vieta.
Skrudinti kaštonai vietoj moliūgų – Ispanijos Kastanjada
Katalonijoje vietoj moliūgų pjaustymo – kaštonų skrudinimas. „La Castanyada“ – sena rudens šventė, kai žmonės valgydavo karštus kaštonus ir prisimindavo mirusiuosius.
Šiandien kartu kepami ir migdoliniai pyragaičiai – panelletai. Kvapas, jaukumas ir šiluma užpildo Barselonos gatves, primindami, kad Helovynas gali būti ir švelnus.
Škotija – dainuok, kad gautum saldainį
Škotai turi seną paprotį „Guising“. Dar prieš atsirandant „trick or treat“, vaikai čia vaikščiodavo po namus persirengę dvasomis ir atlikdavo pasirodymą – dainą ar eilėraštį.
Tik tada gaudavo saldainių. Šiandien ši tradicija laikoma šiuolaikinio Helovyno šaknimis ir liudija, kad šventės esmė visada buvo kūrybiška.
Rumunija – Helovynas Drakulos pilyje
Transilvanijos Brano pilis kasmet pritraukia tūkstančius turistų. Naktinės ekskursijos, žvakių šviesa ir pasakojimai apie Vladą Impalerį – tikrąjį Drakulos prototipą – sukuria magišką atmosferą.
Čia Helovynas – ne tik šventė, bet ir kelionė į legendų pasaulį, kur riba tarp istorijos ir siaubo tampa labai plona.
Airija – vieta, kur viskas prasidėjo
Helovynas kilo iš senovės keltų šventės „Samhain“. Airiai tikėjo, kad šią naktį gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai susilieja. Jie uždegdavo laužus ir dėvėdavo kaukes, kad dvasios jų neatpažintų.
Kai airių emigrantai išvyko į Ameriką, jie atsivežė šią šventę – tik ropės buvo pakeistos moliūgais. Taip gimė Helovynas, kurį pažįstame šiandien.
Italija – „mirusiųjų kaulai“ ant stalo
Italijoje kepami migdoliniai sausainiai „ossi dei morti“ – „mirusiųjų kaulai“. Juos deda ant stalo ar neša į kapines kaip pagarbos ženklą.
Tai švelni tradicija, kuri primena, kad net mirties akivaizdoje galima kalbėti saldžiai – su prisiminimais ir meile.
Kambodža – dvasios, kurias reikia pamaitinti
Per „Pchum Ben“ festivalį žmonės aukoja maistą mirusiųjų sieloms – meta ryžių rutuliukus į orą ar palieka juos šventyklose.
Tai tylus, susikaupimo metas, kai pagarba ir dėkingumas pakeičia baimę. Helovynas čia virsta dvasine švente.
JAV – šalis, kur Helovynas tapo verslu
Amerikoje Helovynas – milijardinė industrija. Nuo kostiumų iki dekoracijų, nuo moliūgų iki siaubo filmų maratonų – viskas sukasi aplink šią naktį.
Kas ketvirtas amerikietis rengia savo augintinį, o gatvės virsta šviesos ir kūrybos paradu. Tai šventė, kuri vienija visus – nuo vaikų iki suaugusiųjų.
Net tamsiausioje naktyje žmogus ieško šviesos
Nesvarbu, kur šventi – moliūgų šviesa, kaštonų kvapas ar ramybė kapinėse visur primena tą patį: Helovynas nėra tik apie baimę.
Tai – apie ryšį, prisiminimą ir norą suvokti paslaptį, kuri jungia gyvuosius su praeitimi. Gal todėl ši šventė išgyveno šimtmečius – nes net tamsiausią naktį žmogus ieško šviesos.
